Dievas, arba Gamta (Deus, sive Natura) yra vienas iš labiausiai atpažįstamų ir kartu labiausiai klaidingai suprantamų filosofinių posakių Vakarų mąstymo istorijoje. Ši formulė, kilusi iš Barucho Spinozos XVII amžiaus filosofijos, išreiškia radikaliai kitokį Dievo supratimą nei tas, kuris vyravo tiek scholastikoje, tiek krikščioniškoje teologijoje. Spinoza teigė, kad Dievas nėra asmuo, stovintis virš pasaulio ar šalia jo, bet pati tikrovės substancija, iš kurios viskas kyla ir kurioje viskas yra. Todėl žodžiai „Dievas“ ir „Gamta“ nurodo ne du skirtingus dalykus, o du to paties reiškinio vardus. Lotyniškas jungtukas sive reiškia ne pasirenkamą „arba“, bet tapatinantį „tai yra“, todėl tiksliausia šią formulę suprasti kaip „Dievas, tai yra Gamta“.
Spinozos filosofijoje Dievas nėra kūrėjas, kuris kažkada pradžioje sukūrė pasaulį ir dabar jį stebi iš išorės. Dievas yra pati būtis, pati tikrovė, pats egzistavimo pagrindas. Gamta šiuo atveju nėra tik fiziniai reiškiniai, miškai, žvaigždės ar gyvybė; Gamta yra visa, kas egzistuoja, visų daiktų priežastys ir jų vidinė būtinybė. Todėl Spinoza kalba apie dvi gamtos puses: Natura naturans – kurianti, amžina, nekintama tikrovės pusė, ir Natura naturata – visi konkretūs pasaulio reiškiniai, kurie nuolat kinta ir atsiranda. Abi šios pusės yra vieno ir to paties Dievo aspektai. Tai reiškia, kad Dievas nėra už pasaulio ribų, nes nėra jokios ribos, kuri atskirtų Dievą nuo pasaulio. Dievas nėra asmuo, kuris sprendžia, baudžia ar atlygina; Dievas yra pati būtinybė, pati tvarka, pats egzistavimo dėsningumas.
Ši mintis turėjo didžiulį poveikį moderniai filosofijai. Spinozos Dievas nėra transcendentinis, bet imanentinis – jis nėra virš tikrovės, bet joje. Tai reiškia, kad žmogus nėra išimtis gamtoje, bet jos dalis, paklūstanti tiems patiems dėsniams kaip ir visa kita. Žmogaus protas, valia, emocijos ir kūnas yra gamtos reiškiniai, o ne antgamtinės kilmės dovanos. Todėl Spinoza teigia, kad suprasti Dievą reiškia suprasti gamtos dėsnius, o suprasti gamtą reiškia suprasti Dievą. Ši tapatybė panaikina dualizmą tarp kūrėjo ir kūrinijos, tarp dvasios ir materijos, tarp žmogaus ir pasaulio.
Formulė Deus, sive Natura taip pat meta iššūkį tradiciniam religiniam Dievo supratimui. Spinozos Dievas negirdi maldų, nekeičia įvykių eigos, neįsikiša į pasaulį, nes jis pats yra pasaulis. Tai nėra ateizmas, bet kitokia teologija – tokia, kurioje Dievas nėra asmuo, bet būtis. Ši mintis vėliau įkvėpė panteizmą, natūralizmą, ekologinę filosofiją ir net kai kuriuos šiuolaikinius fizikos interpretatorius, kurie mato tikrovę kaip vieningą, nedalomą visumą.
Todėl posakis „Dievas, arba Gamta“ nėra poetiška metafora, bet filosofinė tezė, teigianti, kad visa tikrovė yra viena substancija, vadinama dviem vardais. Dievas nėra kažkas šalia gamtos, o gamta nėra kažkas be Dievo. Tai viena ir ta pati būtis, matoma iš dviejų perspektyvų: kaip amžina tvarka ir kaip nuolat kintantys reiškiniai.