Kas yra amstrongizmas?

Armstrongizmas – taip vadinami Herberto W. Armstrongo sukurti religiniai mokymai, kurie XX amžiaus viduryje tapo Pasaulinės Dievo Bažnyčios (Worldwide Church of God) pagrindu. Žodis dažnai skamba kaip kritika, nes šalininkai mieliau vadina save Dievo Bažnyčios nariais, o ne kieno nors pasekėjais. Armstrongas tvirtino, kad jo atradimai – tiesioginis Dievo apreiškimas per Biblijos studijas, grąžinantis „tikrąjį evangeliją“, kurią krikščionybė esą prarado amžių bėgyje.

Viskas prasidėjo 1927 metais, kai Armstrongo žmona Loma, paveikta kaimynės, pareiškė, kad tikrasis sabatas – šeštadienis. Herbertas, tuometinis reklamos verslininkas iš Ajovos, norėjo įrodyti jos klaidą ir puolė skaityti Bibliją. Po kelių mėnesių jis pats tapo sabato šalininku, o vėliau – britų izraelizmo idėjos entuziastu: amerikiečiai ir britai esą yra prarastų Izraelio genčių palikuonys, paveldėję Abraomo pažadus. 1934 metais jis įkūrė radijo programą, o netrukus – ir bažnyčią, kuri augo per nemokamą žurnalą „The Plain Truth“ ir televizijos laidas.

Vienas keisčiausių Armstrongo akcentų – triguba dešimtinė. Nariai atiduodavo 10 % pajamų bažnyčiai, dar 10 % senovinėms šventėms kaip Palapinių šventė ar Nekvašintos duonos dienos, ir trečią dalį – kelionėms į didelius susirinkimus. Daugelis parduodavo namus, kaupė maistą, laukdami 1975 metų Tribuliacijos – pasaulio pabaigos pradžios. Kai nieko nenutiko, dalis išėjo, bet organizacija vis tiek klestėjo, turėdama savo koledžus ir lėktuvus.

Armstrongas draudė Kalėdas ir Velykas kaip pagoniškas šventes, kiaulieną laikė nešvaria, o Trejybę – vėlyvu išradimu. Jis mokė, kad Dievas – šeima, kuri plečiasi: tikintieji taps dieviškomis būtybėmis. Po mirties – sielos miegas iki prisikėlimo, o pragare – ne amžinos kančios, bet visiškas sunaikinimas. Jo sūnus Garneris Tedas vedė populiarias laidas, bet buvo pašalintas dėl skandalų – vėliau įkūrė savo grupę.

Po Armstrongo mirties 1986 metais įvyko netikėtas posūkis: naujas vadovas Josephas Tkachas peržiūrėjo mokymus ir pripažino Trejybę, išganymą per malonę, atsisakė britų izraelizmo. Bažnyčia tapo evangelikine, 2009 metais pasivadino Grace Communion International. Bet tūkstančiai narių nesutiko su pokyčiais – jie išsilakstė, kurdami atskiras bendruomenes kaip United Church of God, Living Church of God ar Church of God, a Worldwide Association. Šios grupės iki šiol laiko Armstrongo idėjas šventomis: sabatas šeštadienį, šventės pagal Senąjį Testamentą, pranašystės apie artėjančią Europą kaip žvėrį.

Keista detalė iš senų laikų: Armstrongas kartą sapnavo, kad angelas jam pranešė apie misiją – ruošti kelią Kristaus sugrįžimui. O jo koledže Pasadenoje studentai mokėsi ne tik Biblijos, bet ir etiketo, nes tikėjo, kad taps karaliais rojuje. Buvę nariai iki šiol dalijasi istorijomis forumuose: vieni jaučiasi išvaduoti nuo griežtų taisyklių, kiti – apgauti, tarsi visos aukos nuėjo vėjais.

Skaitykite daugiau..
Armstrongizmo mokymai turėjo keletą mažiau žinomų, bet įdomių bruožų. Pavyzdžiui, Herbertas Armstrongas labai griežtai žiūrėjo į tai, ką vadino „pagoniškais“ šventėmis. Jis atmetė Kalėdas ir Velykas, laikydamas jas nebiblinėmis, pagonių papročių mišrainėmis, kurios į krikščionybę pateko per Romos įtaką. Vietoj jų, Dievo Bažnyčia pabrėžė Biblijoje minimas Viešpaties šventes, pavyzdžiui, Padangos šventę (Sukkot), kurią jie laikė ateities džiaugsmo pranašumu.

Be to, Armstrongas turėjo labai specifinį požiūrį į tai, kas nutiks po mirties. Jis atmetė tradicinę krikščionišką idėją apie amžiną sielos kankinimą pragare. Vietoj to, jis mokė apie „miego“ būseną po mirties, o galutinis atlygis – nemirtingumas ir prisikėlimas Dievo Karalystėje. Tai buvo radikalus skirtumas nuo daugelio to meto protestantų bažnyčių. Jo mokymai taip pat akcentavo, kad tikrasis Dievo Karalystės atkūrimas įvyks Jeruzalėje, o ne kur nors kitur. Šie specifiniai mokymai padėjo atskirti Armstrongizmo judėjimą nuo pagrindinės krikščionybės srovės.