Korane hurijos minimos kaip ypatingos rojaus dovanos – tobulos, amžinai jaunos būtybės, panašios į merginas, skirtos teisuoliams vyrams po mirties. Žodis „hūr“ arabų kalboje nurodo į akių grožį: baltymus, kurie tokie balti, kad kontrastuoja su juodais vyzdžiais, tarsi didžiausio žavesio ženklas. Jos aprašomos keliuose suruose: plačiaakės, skaistios, gyvenančios prabangiuose paviljonuose prie upių, tekančių pienu, medumi, vynu ir tyrų vandeniu. Koranas žada jas tiems, kurie žemėje laikėsi tikėjimo: meldėsi penkis kartus per dieną, davė zakatą vargšams, pasninkavo Ramadano metu, vengė melo, vagysčių ir kitų nuodėmių.
Pagrindinis vaizdas aiškus: hurijos – palydovės tikintiems vyrams rojuje. Jos niekada anksčiau neliestos, ištikimos tik savo partneriui, o jų grožis pranoksta viską, ką galima įsivaizduoti žemėje. Vienas hadisas pasakoja, kad pro jų odą matyti kaulų čiulpai, tarsi raudonas vynas skaidriame taurėje. Jos sukurtos iš kvapnių medžiagų – muskuso, šafrano, ambros – ir amžinai lieka jaunos, be jokių žemiškų trūkumų: neserga, neturi mėnesinių, nekenčia nuo senatvės. Skaičius 72 kilęs ne iš Korano, o iš vėlesnių pranašo Muhamedo pasakojimų: esą kiekvienam teisuoliui skiriamos bent 72 hurijos, plius žmonos iš žemės gyvenimo, kurios rojuje tampa dar gražesnės už naujai sukurtas palydoves.
Senovės arabams, klajojusiems po karštas dykumas, kur vandens trūko, o grožis buvo retas prabanga, rojus pieštas kaip priešingybė kasdienybei. Ten – gaivūs sodai, šaltiniai, vaisiai, kurie niekada nesibaigia, ir šios palydovės kaip simbolis visiško pasitenkinimo. VII amžiuje, kai Koranas buvo atskleistas, tokie aprašymai motyvavo žmones laikytis griežtų taisyklių, žadėdami atlygį po sunkaus gyvenimo.
Bet istorija darosi įdomesnė, kai žiūrimi skirtingi aiškinimai. Viduramžių sufijai, tokie kaip Ibn Arabi ar Rumis, hurijas matė ne kaip kūniškas merginas, o kaip metaforą dvasinei ekstazei. Rumis savo eilėse rašė, kad tikrasis rojus – ne fiziniai malonumai, o sielos susiliejimas su Alachu, o hurijos – tik ženklas tos dieviškos meilės. Jie lygino tai su vynu: Korane vynas žemėje draudžiamas, bet rojuje jis teka upėmis – ne apsvaigimui, o grynam džiaugsmui.
XXI amžiuje kilo dar viena intriguojanti teorija. Vokiečių mokslininkas Christoph Luxenberg, tyrinėdamas senus rankraščius, pasiūlė, kad žodis „hur“ galėjo kilti iš sirų-aramėjų kalbos, kur reiškė baltas vynuoges – retą skanėstą dykumoje. Jo knygoje teigiama, kad ankstyvi vertėjai suklydo, paversdami vaisius mergelėmis dėl panašių raidžių. Ši idėja sukėlė audrą musulmonų pasaulyje: vieni ją atmetė kaip vakarietišką iškraipymą, kiti pripažino, kad rojus aprašytas poetine kalba, kur vaisiai ir palydovės maišosi kaip simboliai gaivos ir palaimos.
O ką apie moteris? Koranas tiesiogiai kalba apie hurijas vyrams, bet daug šiuolaikinių aiškintojų, pavyzdžiui, Egipto mokslininkai ar moterų teisių gynėjos islamo rėmuose, sako, kad rojuje visi gaus tai, ko trokšta širdis. Ten nebus pavydo ar neteisybės – jei moteris teisi, ji turės tobulą palydovą, galbūt panašų į hurijas, bet pritaikytą jos troškimams. Vienas hadisas mini, kad žemės moterys rojuje bus pranašesnės už hurijas, nes jų grožis užaugintas iš kantrybės, maldos ir gerumo.
Folklore hurijos tapo spalvingos: vienos su raudonais plaukais, kitos žaliomis akimis, trečios jojančios ant sparnuotų arklių per rojaus pievas. Persų miniatiūrose jos vaizduojamos šokančios su taurėmis rankose, o osmanų poezijoje – dainuojančios giesmes. Bet galiausiai hurijos lieka paslaptimi: Koranas palieka erdvės interpretacijai, kad kiekvienas tikintysis rastų savo prasmę. Vienam tai kūniškas atlygis po sunkaus gyvenimo, kitam – dvasinis kelias į amžiną artumą su Kūrėju.