Senovės Indijos padavimuose, ypač hinduizmo vaišnavizmo šakoje, gopės (sanskrito kalboje vadinamos gopī) – jaunos merginos, ganančios karves Vrindavano krašte. Sanskrito terminas „gopī“ verčiasi paprastai: piemenaite ar karviagane. Jos leido dienas kaime, prižiūrėdamos bandas, melždamos pieną, gamindamos sviestą, tačiau jų likimas nusidažė visai kitomis spalvomis – tapo viena jausmingiausių dieviško atsidavimo kronikų.
Jaunas Krišna, mėlynas berniukas su fleita, augo Vrindavane ir ganė karves su draugais. Gopės tapo jo artimiausiomis palydovėmis ir garbintojomis. Vos nuskambėdavo fleitos melodija, jos palikdavo visus namų darbus – net tamsią naktį išsmukdavo iš trobų – ir skubėdavo į girią. Bhagavata Puranos puslapiuose tas garsas vaizduojamas kaip tiltas į kitą tikrovę, kur dingsta kasdienybė, lieka tik svaiginanti palaima.
Vienas ryškiausių epizodų – Rasa Lila, naktinis ratelis po mėnuliu. Krišna padaugino save tiek sykių, kiek buvo gopių, ir sukosi su kiekviena poroje. Tai nebuvo eilinis ratelis: jis reiškė sielos susiliejimą su dievybe. Kai kurios merginos net alpo iš džiaugsmo, kitos liejo dainas, kurios vėliau virto šventais posmais. XVI amžiuje Bengale klajojęs Čaitanja Mahaprabhu taip stipriai įsijausdavo į gopių ilgesį, kad liedavo ašaras, traukdamas jų giesmes. Jis keliavo per Indiją, nešdamas bhakti – atsidavimo – ugnį, kuri tebedega milijonų širdyse.
Radha išsiskiria iš visų – vyriausia, mylimiausia. Kai kurios mokyklos laiko ją Krišnos vidinės galios pavidalu, o likusias gopes – jos atšakomis. Skaičiuojama tiksliai: 108 pagrindinės, iš jų aštuonios pačios artimiausios – Lalita, Višakha, Čitra, Čampakalata, Tungavidja, Indulekha, Rangadevi ir Sudevi. Kiekviena turėjo savitą būdą: viena mėgo pokštus, kita dalijo išmintį, trečia kurdavo grožį.
Kitas keistas, bet kerintis nutikimas: gopės maudėsi upėje, drabužius paliko ant kranto. Išdykęs Krišna juos nudžiovė ir užsiropštė į medį. Merginoms teko lipti nuogoms ir maldauti grąžinti rūbus – tai tarsi alegorija apie visišką pasidavimą, kai prieš dievą nelieka nei gėdos, nei kaukių. Senoliai aiškino, kad siela privalo nusimesti visus „sluoksnius“ – puikybę, baimę, prisirišimus – kad galėtų susivienyti su amžinybe.
Dabar gopių legendos gyvos šokiuose, giesmėse, šventėse. Per Holi žmonės traukia dainas apie Krišnos žaidimus su gopėmis, o Manipuro krašte vyksta ypatingas Rasa Lila šokis, kuriame merginos įkūnija gopes, vaikinas – Krišną.