A. B. Simpsono dvasinis veikalas „Dangaus dienos žemėje“ (Days of Heaven Upon Earth) yra vienas iškiliausių XIX a. pabaigos krikščioniškosios meditacinės literatūros kūrinių. Tai ne romanas, ne teologinis traktatas ir ne pamokslų rinkinys. Tai — 365 kasdienės meditacijos, skirtos lydėti žmogų per visus metus, kiekvieną dieną suteikiant po vieną šviesos kibirkštį, po vieną mintį, po vieną maldos akimirką.
Knyga sukurta kaip dvasinis kalendorius, kuriame kiekviena diena prasideda trumpa Šventojo Rašto eilute, o po jos seka švelnus, paprastas, bet giliai prasmingas Simpsono apmąstymas. Autorius rašo ne iš teorijos, o iš patirties — kaip žmogus, kuris pats ieškojo Dievo artumo kasdienybėje, paprastuose dalykuose, tyloje, nerime, džiaugsme ir gyvenimo išbandymuose.
„Dangaus dienos žemėje“ remiasi labai aiškia idėja: žmogus gali patirti dangaus ramybę dar būdamas žemėje, jei tik jo širdis atsiveria Dievo buvimui kiekvienoje dienoje, kiekvienoje akimirkoje.
Todėl knygoje nėra sudėtingų teologinių konstrukcijų ar abstrakčių doktrinų. Vietoj to — gyvenimiškos metaforos, švelnios istorijos, paprasti palyginimai, kurie padeda suprasti, kaip Dievo artumas gali būti patiriamas čia ir dabar. Simpsonas kalba apie:
- ramybę nerimo dienomis,
- dėkingumą kasdienybėje,
- pasitikėjimą Dievu,
- atleidimą,
- ištvermę,
- tarnystę,
- meilę,
- dvasinį budrumą,
- vidinę tylą,
- ir apie tai, kaip Dievas veikia žmogaus širdyje net tada, kai žmogus to nepastebi.
Kiekviena diena turi savo temą, savo ritmą ir savo kvietimą. Vieną dieną Simpsonas kalba apie tai, kaip svarbu „išsipirkti laiką“ — pastebėti mažas galimybes, kurias Dievas duoda. Kitą dieną — apie tai, kaip Dievas saugo žmogų net nuo menkiausio suklupimo. Dar kitą — apie tai, kaip meilė laikosi ant mažų „ne“: nepavydėti, nesigirti, neieškoti savo naudos. Knygoje gausu metaforų iš kasdienio gyvenimo: fonografas, vandens katilas, apelsinų žievelės, smilkalai, šventoji ugnis, upės srovė, lokomotyvas, žuvies burnoje rastas pinigas. Visa tai padeda skaitytojui suprasti dvasines tiesas taip, lyg jos būtų paimtos tiesiai iš jo paties gyvenimo.
Simpsono tonas yra švelnus, ramus, padrąsinantis. Jis nebara, nekelia kaltės jausmo, nekuria spaudimo. Priešingai — jis nuolat primena, kad Dievo artumas nėra uždirbamas, o priimamas. Kad dvasinis gyvenimas nėra našta, o dovana. Kad žmogus gali augti ne per įtampą, o per pasitikėjimą.
Todėl „Dangaus dienos žemėje“ yra knyga, prie kurios grįžtama. Ji skirta ne vienkartiniam perskaitymui, o lėtam, kasdieniam keliui. Tai dvasinis palydovas, kuris lydi metus, ramina širdį, padeda sustoti ir išgirsti Dievo balsą kasdienybėje.
Pilną knygą galite rasti maldos.lt
Įdomu tai, kad Simpsono meditacijos buvo orientuotos į „šventumo praktikavimą“ kasdienėje veikloje. Jis ragino skaitytojus ne tik mąstyti apie Dievą, bet ir ieškoti Jo ženklų darbe, šeimoje, netgi susidūrus su kasdieniais nepatogumais. Tai buvo savotiška „dvasinė alchemija“, paverčianti kasdienybę auksine. Jis pats šiuos apmąstymus pirmiausia publikuodavo nedideliame, vos žinomame žurnale, o tik vėliau surinko į knygą. Tai rodo, kad jo tikslas buvo ne didelė knyga, o nuolatinis, kasdienis pokalbis su skaitytoju. Ši knyga padeda suprasti, kad malda gali būti tylus džiaugsmas, o ne tik prašymas.