Masoretai — tai žydų raštininkų ir tekstų saugotojų bendruomenė, veikusi maždaug nuo VI iki X amžiaus po Kristaus Palestinoje ir Babilone. Jų pagrindinis tikslas buvo išsaugoti, standartizuoti ir tiksliai perduoti hebrajų Biblijos (Tanacho) tekstą. Ši tradicija vadinama masora, o pats žodis kilęs iš hebrajų šaknies מסר (masar) — „perduoti“, „pavesti“, „patikėti saugojimui“. Taigi masoretai pažodžiui reiškia „tie, kurie perduoda“ arba „teksto saugotojai“.
Masoretai veikė tuo laikotarpiu, kai hebrajų kalba jau nebebuvo kasdienė žydų kalba, todėl kilo pavojus, kad biblinio teksto tarimas, kirčiavimas ir skaitymo tradicija gali būti pamiršta. Siekdami to išvengti, jie sukūrė vokalizacijos sistemą — taškus ir brūkšnelius, žyminčius balsius, kirčius ir skaitymo niuansus. Iki tol hebrajų raštas žymėjo tik priebalses, todėl masoretų darbas buvo esminis norint išlaikyti tikslų tekstą.
Be balsių žymėjimo, masoretai taip pat kūrė kantiliacijos ženklus, nurodančius, kaip tekstas turi būti giedamas sinagogos liturgijoje. Jie sudarė kraštines pastabas (vadinamąją masora parva ir masora magna), kuriose fiksavo retus žodžius, alternatyvias rašybos formas, statistinius duomenis ir kitus tekstinius komentarus. Tai buvo sudėtinga ir kruopšti sistema, skirta užtikrinti, kad nė viena raidė nebūtų pakeista ar praleista.
Svarbiausia masoretų mokykla buvo Tiberijoje, kur veikė garsioji ben Ašerų šeima. Jos narys Aaronas ben Ašeris sukūrė galutinę hebrajų Biblijos vokalizacijos sistemą, kuri tapo standartine ir naudojama iki šiol. Jo darbas suformavo vadinamąjį Tiberijos masoretinį tekstą, kuris yra pagrindinė visų šiuolaikinių hebrajų Biblijos leidimų versija.
Masoretų reikšmė judaizmui ir biblinei filologijai yra milžiniška. Jie ne tik išsaugojo tekstą, bet ir sukūrė vieną tiksliausių tekstų perdavimo sistemų pasaulio istorijoje. Dėl jų darbo šiandien turime hebrajų Bibliją, kurios tekstas beveik identiškas tam, kuris buvo skaitomas prieš daugiau nei tūkstantį metų. Negyvosios jūros ritinių palyginimas su masoretiniu tekstu parodė, kad masoretai ne kūrė naują tekstą, o tiksliai išsaugojo senąjį, išlaikydami jo struktūrą, žodyną ir tarimą.
Įdomu tai, kad masoretai savo pastabas rašydavo teksto paraštėse. Kartais jie ten įterpdavo net humoreskų ar užuominų apie savo sunkų darbą, tarsi palikdami žinutes ateities kartoms. Jie taip pat naudojo specialius ženklus, kurie veikė kaip muzikinės natos. Šie ženklai nurodydavo, kokia melodija reikia giedoti šventąjį tekstą sinagogoje. Tai reiškė, kad Biblija nebuvo tiesiog skaitoma, ji buvo atliekama tarsi dainuojamasis kūrinys. Ši unikali sistema užtikrino, kad net po tūkstančio metų žydai visame pasaulyje tekstą girdėtų lygiai taip pat, kaip jį girdėjo senovės mokytojai. Jų atsidavimas buvo toks didelis, kad jie netgi pažymėdavo žodžius, kurie tekste pasitaiko tik vieną kartą, kad niekas netyčia jų nepakeistų į dažniau vartojamus.