1804 m. priimtas Napoleono kodeksas, oficialiai vadinamas Code civil des Français (liet. Prancūzų civilinis kodeksas) ir vėliau žinomas ir kaip Code Napoléon, tapo vienu didžiausių lūžių Europos teisės istorijoje. Tai buvo pirmasis modernus civilinis kodeksas, kuriuo Prancūzija galutinai atsisakė feodalinės, regioninės ir bažnytinės teisės mišinio, šimtmečius valdžiusio žmonių gyvenimus. Kodeksas įtvirtino aiškią, vieningą, racionalią ir pasaulietinę teisę, kurią Napoleonas laikė būtina modernios valstybės sąlyga. Tačiau jo reikšmė neapsiribojo teise — tai buvo tiesioginis smūgis Katalikų Bažnyčios valdžiai, ypač šeimos, santuokos ir paveldėjimo srityse.
Iki Napoleono kodekso priėmimo santuoka Prancūzijoje buvo laikoma bažnytiniu sakramentu, kurį reguliavo kanonų teisė. Bažnyčia sprendė, kas gali tuoktis, kas gali skirtis, kas laikomas teisėtu vaiku ir kas paveldi turtą. Civilinė metrikacija neegzistavo: gimimai, santuokos ir mirtys buvo registruojami parapijose, o dvasininkai turėjo milžinišką įtaką kasdieniam žmonių gyvenimui. Code civil des Français šią sistemą sunaikino iš esmės. Jis paskelbė, kad santuoka yra civilinė sutartis, sudaroma valstybės akivaizdoje, o ne Bažnyčios. Tai reiškė, kad Bažnyčia neteko vienos svarbiausių savo galių — teisės kontroliuoti šeimos gyvenimą.
Kodeksas taip pat įteisino skyrybas, kurios iki tol buvo neįmanomos katalikiškoje Prancūzijoje. Bažnyčia skelbė santuokos neišardomumą, tačiau Napoleonas įvedė aiškią, pasaulietinę skyrybų procedūrą, leidžiančią nutraukti santuoką dėl neištikimybės, smurto ar nesuderinamumo. Tai buvo revoliucinis žingsnis, tiesiogiai prieštaraujantis krikščioniškajai doktrinai. Bažnyčia šį sprendimą laikė atvira ataka prieš sakramentą, o Napoleonas jį laikė būtinu modernios visuomenės elementu.
Paradoksalu, bet nors Prancūzų civilinis kodeksas buvo pasaulietinis ir anti-bažnytinis, jis įtvirtino labai griežtą patriarchalinę šeimos struktūrą. Vyras buvo paskelbtas šeimos galva, turinčiu teisę valdyti žmonos turtą, kontroliuoti jos gyvenamąją vietą ir netgi riboti jos teisę sudaryti sutartis. Žmona buvo teisiškai pavaldžiai vyro autoritetui, o jos teisinis statusas priminė nepilnamečio. Tai buvo savotiškas kompromisas: Napoleonas atėmė Bažnyčiai santuokos kontrolę, bet paliko patriarchalinę šeimos tvarką, kurią Bažnyčia šimtmečius palaikė. Taip pasaulietinė valstybė perėmė religijos sukurtą šeimos modelį ir pavertė jį civilinės teisės norma.
Code Napoléon taip pat panaikino dvasininkijos privilegijas paveldėjimo srityje. Bažnyčia nebegalėjo kontroliuoti testamentų, religiniai įžadai nebeturėjo teisinės galios, o turtas buvo dalijamas pagal aiškias civilines taisykles. Tai buvo dar vienas žingsnis, kuriuo valstybė perėmė funkcijas, kurias šimtmečius atliko Bažnyčia. Civilinė metrikacija — gimimų, santuokų ir mirčių registravimas — taip pat buvo perduota valstybės institucijoms, o ne parapijoms. Tai simbolizavo galutinį Bažnyčios ir valstybės atskyrimą civilinėje teisėje.
Napoleono kodeksas tapo modeliu daugeliui Europos ir Lotynų Amerikos valstybių. Jo įtaka buvo tokia didelė, kad kai kuriose šalyse jis galiojo daugiau nei šimtmetį. Tačiau svarbiausia jo pasekmė — tai, kad jis galutinai nutraukė Bažnyčios dominavimą šeimos ir civilinės teisės srityse. Tai buvo modernios pasaulietinės valstybės gimimas, kuriame religija nebegalėjo diktuoti teisinių normų, o žmogaus gyvenimą reguliavo ne sakramentai, o įstatymai.
Svarbūs pasikeitimai
1. Civilinė santuoka pakeičia bažnytinę
Citata: „Le mariage est contracté devant l’officier de l’état civil.“ („Santuoka sudaroma valstybės civilinio pareigūno akivaizdoje.“) Ši nuostata atėmė iš Bažnyčios vieną svarbiausių galių — santuokos sakramento kontrolę. Nuo šiol tik valstybė galėjo įregistruoti santuoką, o bažnytinė ceremonija tapo tik papildomu, neprivalomu ritualu. Tai buvo tiesioginis smūgis kanonų teisės monopolijai.
2. Bažnyčia netenka teisės registruoti gimimų ir mirčių
Citata: „Les actes de naissance, de mariage et de décès seront inscrits sur les registres de l’état civil.“ („Gimimo, santuokos ir mirties aktai įrašomi į civilinės metrikacijos registrus.“) Iki tol visus metrikus valdė parapijos. Kodeksas šią funkciją perdavė valstybei, taip panaikindamas šimtmečius trukusį dvasininkų administracinį monopolį ir sumažindamas Bažnyčios įtaką kasdieniam gyvenimui.
3. Skyrybos įteisinamos prieš Bažnyčios valią
Citata: „Le divorce peut être prononcé…“ („Skyrybos gali būti paskelbtos…“) Katalikų Bažnyčia laikė santuoką neišardoma, tačiau kodeksas įvedė aiškią civilinę skyrybų procedūrą. Tai buvo atvira teisinė revoliucija, leidusi nutraukti santuoką dėl neištikimybės, smurto ar nesuderinamumo — visiškai priešingai Bažnyčios mokymui.
4. Religiniai įžadai netenka teisinės galios
Citata: „Les engagements religieux ne produisent aucun effet civil.“ („Religiniai įsipareigojimai nesukelia jokių civilinių pasekmių.“) Vienuoliniai įžadai, skaistybės pažadai ar religiniai pasižadėjimai nebegalėjo riboti žmogaus civilinių teisių. Tai panaikino Bažnyčios galią teisiškai kontroliuoti vienuolius, novicijus ir pasauliečius, kurie buvo davę religinius įžadus.
5. Bažnyčia netenka įtakos paveldėjimui
Citata: „La loi règle la succession…“ („Įstatymas reguliuoja paveldėjimą…“) Iki kodekso Bažnyčia dažnai gaudavo turtą per testamentus, religinį palikimą ar dvasininkų privilegijas. Napoleono kodeksas paveldėjimą pavertė griežtai civiline sritimi, panaikindamas bažnytines išimtis ir apribodamas dvasininkijos galimybes kaupti turtą.
6. Bažnyčia nebegali anuliuoti santuokų
Citata: „Le mariage ne peut être annulé que dans les cas prévus par la loi.“ („Santuoka gali būti panaikinta tik įstatyme numatytais atvejais.“) Anksčiau Bažnyčia galėjo paskelbti santuoką negaliojančia dėl „sakramento trūkumų“. Kodeksas šią galią panaikino: tik valstybė sprendė, ar santuoka galioja. Tai buvo galutinis kanonų teisės nušalinimas nuo šeimos teisės.
7. Kunigai netenka juridinio autoriteto
Citata: „Les ministres du culte ne peuvent tenir lieu d’officier de l’état civil.“ („Dvasininkai negali atlikti civilinio pareigūno funkcijų.“) Kunigai nebegalėjo registruoti santuokų, krikštyti kaip civilinio akto, tvirtinti mirčių ar atlikti teisinių veiksmų. Tai simbolizavo visišką valstybės ir Bažnyčios atskyrimą civilinėje teisėje.
8. Bažnyčia praranda teisę reguliuoti šeimos struktūrą
Citata: „Le mari doit protection à sa femme; la femme doit obéissance à son mari.“ („Vyras privalo saugoti žmoną; žmona privalo paklusti vyrui.“) Paradoksalu, bet patriarchalinė šeimos struktūra, kurią Bažnyčia šimtmečius palaikė, buvo perkelta į civilinę teisę. Tai reiškė, kad šeimos modelį nuo šiol reguliavo ne Bažnyčia, o valstybė — net jei modelis buvo religinės kilmės.
Napoleono kodekso ištrauka
Prancūzų civilinis kodeksas
Priimtas dekretu XI metų vantozo 14 d. (1803 m. kovo 5 d.)
Paskelbtas to paties mėnesio 24 d. (1803 m. kovo 15 d.)
Įvadinis skyrius
Apie įstatymų skelbimą, veikimą ir taikymą apskritai
1 straipsnis
Įstatymai yra vykdomi visoje Prancūzijos teritorijoje, remiantis Pirmojo Konsulo atliktu jų paskelbimu.
Jie bus vykdomi kiekvienoje Respublikos dalyje nuo to momento, kai apie jų paskelbimą bus galima sužinoti.
Pirmojo Konsulo atliktas paskelbimas bus laikomas žinomu departamente, kuriame reziduos Vyriausybė, praėjus vienai dienai po paskelbimo; o kiekviename iš kitų departamentų – pasibaigus tam pačiam terminui, pridedant tiek dienų, kiek kartų bus po dešimt miriametrų [apie dvidešimt senųjų lygų] tarp miesto, kuriame įstatymas buvo paskelbtas, ir kiekvieno departamento centro.
2 straipsnis
Įstatymas numato tik ateitį; jis neturi atgalinio veikimo galios.
3 straipsnis
Policijos ir saugumo įstatymai yra privalomi visiems, gyvenantiems teritorijoje.
Nekilnojamąjį turtą, net ir tą, kurį valdo užsieniečiai, reglamentuoja Prancūzijos įstatymai.
Įstatymai, susiję su asmenų statusu ir veiksnumu, taikomi prancūzams, net jei jie gyvena užsienio šalyje.
4 straipsnis
Teisėjas, kuris atsisakys spręsti bylą pasiteisindamas įstatymo tylėjimu, neaiškumu ar nepakankamumu, gali būti patrauktas atsakomybėn kaip kaltas dėl atsisakymo vykdyti teisingumą.
5 straipsnis
Teisėjams draudžiama spręsti jiems pateiktas bylas priimant bendrojo ir reglamentuojamojo pobūdžio sprendimus.
6 straipsnis
Privačiais susitarimais negalima nukrypti nuo įstatymų, kurie susiję su viešąja tvarka ir gera morale.
Pirmoji knyga
Apie asmenis
Priimta dekretu XI metų vantozo 17 d. (1803 m. kovo 8 d.)
Paskelbta to paties mėnesio 27 d. (1803 m. kovo 18 d.)
I skyrius
Apie naudojimąsi civilinėmis teisėmis ir jų atėmimą
Pirmas skirsnis
Apie naudojimąsi civilinėmis teisėmis
7 straipsnis
Naudojimasis civilinėmis teisėmis nepriklauso nuo Piliečio statuso, kuris įgyjamas ir išsaugomas tik laikantis konstitucinio įstatymo.
8 straipsnis
Kiekvienas prancūzas naudosis civilinėmis teisėmis.
9 straipsnis
Kiekvienas asmuo, gimęs Prancūzijoje užsieniečiui, galės per vienerius metus po pilnametystės reikalauti prancūzo statuso; su sąlyga, kad tuo atveju, jei jis gyvena Prancūzijoje, jis pareikš ketinimą čia nustatyti savo nuolatinę gyvenamąją vietą, o tuo atveju, jei jis gyvena užsienyje, jis pateiks įsipareigojimą nustatyti savo nuolatinę gyvenamąją vietą Prancūzijoje ir įsikurs joje per vienerius metus nuo įsipareigojimo akto.
10 straipsnis
Kiekvienas vaikas, gimęs prancūzui užsienio šalyje, yra prancūzas.
Kiekvienas vaikas, gimęs užsienio šalyje prancūzui, kuris buvo praradęs prancūzo statusą, visada galės atgauti šį statusą, įvykdęs 9 straipsnyje nurodytus formalumus.
11 straipsnis
Užsienietis Prancūzijoje naudosis tomis pačiomis civilinėmis teisėmis, kurios yra arba bus suteiktos prancūzams pagal sutartis su tauta, kuriai šis užsienietis priklauso.
12 straipsnis
Užsienietė, ištekėjusi už prancūzo, perims savo vyro statusą.
13 straipsnis
Užsienietis, kuriam Vyriausybė leido įsteigti savo nuolatinę gyvenamąją vietą Prancūzijoje, naudosis joje visomis civilinėmis teisėmis tol, kol ir toliau ten gyvens.
14 straipsnis
Užsienietis, net ir negyvenantis Prancūzijoje, gali būti šaukiamas į Prancūzijos teismus dėl prievolių, kurias jis prisiėmė Prancūzijoje su prancūzu; jis gali būti patrauktas į Prancūzijos teismus dėl prievolių, kurias jis prisiėmė užsienio šalyje prancūzų atžvilgiu.
15 straipsnis
Prancūzas gali būti patrauktas į Prancūzijos teismą dėl prievolių, kurias jis prisiėmė užsienio šalyje, net ir su užsieniečiu.
16 straipsnis
Visais atvejais, išskyrus komercinius, užsienietis, kuris bus ieškovas, privalės pateikti užstatą bylinėjimosi išlaidoms ir nuostoliams, galintiems kilti iš proceso, atlyginti, nebent jis Prancūzijoje turi nekilnojamojo turto, kurio vertė pakankama šiam mokėjimui užtikrinti.
Antras skirsnis
Apie civilinių teisių atėmimą
I dalis
Apie civilinių teisių atėmimą praradus prancūzo statusą
17 straipsnis
Prancūzo statusas prarandamas: 1. natūralizacija, įgyta užsienio šalyje; 2. be Vyriausybės leidimo priėmus viešąsias pareigas, suteiktas užsienio vyriausybės; 3. įstojus į bet kurią užsienio korporaciją, kuri reikalauja kilmės skirtumų; 4. galiausiai, bet kokiu įsikūrimu užsienio šalyje neketinant grįžti.
Komercinių įstaigų steigimas niekada negali būti laikomas atliktu neketinant grįžti.
18 straipsnis
Prancūzas, praradęs prancūzo statusą, visada galės jį susigrąžinti grįžęs į Prancūziją su Vyriausybės leidimu ir pareiškęs, kad nori čia įsikurti ir kad atsisako bet kokių titulų, prieštaraujančių Prancūzijos įstatymams.
19 straipsnis
Moteris prancūzė, ištekėjusi už užsieniečio, perims savo vyro statusą.
Jei ji taps našle, ji atgaus prancūzės statusą, su sąlyga, kad ji gyvena Prancūzijoje arba grįžta į ją su Vyriausybės leidimu ir pareiškia, kad nori čia įsikurti.
20 straipsnis
Asmenys, kurie atgaus prancūzo statusą 10, 18 ir 19 straipsniuose numatytais atvejais, negalės juo remtis tol, kol neįvykdys jiems šiuose straipsniuose nustatytų sąlygų, ir tik naudodamiesi teisėmis, kurios jiems atsivėrė po to laiko.
21 straipsnis
Prancūzas, kuris be Vyriausybės leidimo stotų į karinę tarnybą užsienyje arba prisijungtų prie užsienio karinės korporacijos, praras prancūzo statusą.
Jis negalės grįžti į Prancūziją be Vyriausybės leidimo ir atgauti prancūzo statuso kitaip, nei įvykdęs sąlygas, nustatytas užsieniečiui, norinčiam tapti piliečiu; visa tai nepažeidžiant bausmių, kurias numato baudžiamasis įstatymas prancūzams, pakėlusiems ar pakelsiantiems ginklą prieš savo tėvynę.
II dalis
Apie civilinių teisių atėmimą dėl teismo nuosprendžių
22 straipsnis
Nuteisimas bausmėmis, kurių pasekmė yra atimti iš nuteistojo bet kokį dalyvavimą toliau nurodytose civilinėse teisėse, užtraukia civilinę mirtį.
23 straipsnis
Nuteisimas natūralia mirtimi užtraukia civilinę mirtį.
24 straipsnis
Kitos neterminuotos sunkiosios bausmės užtraukia civilinę mirtį tik tiek, kiek įstatymas joms būtų priskyręs šį poveikį.
25 straipsnis
Dėl civilinės mirties nuteistasis praranda nuosavybės teisę į visą turtą, kurį jis valdė; jo palikimas atsiranda jo įpėdinių naudai, kuriems jo turtas pereina tokiu pačiu būdu, lyg jis būtų miręs natūralia mirtimi ir be testamento.
Jis nebegali nei priimti jokio palikimo, nei perduoti šiuo pagrindu turto, kurį įgijo vėliau.
Jis negali disponuoti savo turtu, visu ar jo dalimi, nei dovanojimu esant gyvam, nei testamentu, nei gauti turto šiuo pagrindu, nebent tai būtų išlaikymas (alimentai).
Jis negali būti paskirtas globėju, nei dalyvauti veiksmuose, susijusiuose su globa.
Jis negali būti liudytoju iškilmingame ar autentiškame akte, nei būti priimtas duoti parodymus teisme.
Jis negali bylinėtis teisme nei kaip atsakovas, nei kaip ieškovas, kitaip kaip tik per specialų kuratorių, kurį jam paskiria teismas, kuriame nagrinėjama byla, ir jo vardu.
Jis nepajėgus sudaryti santuokos, kuri sukeltų kokias nors civilines pasekmes.
Santuoka, kurią jis buvo sudaręs anksčiau, yra nutraukiama visų civilinių pasekmių atžvilgiu.
Jo sutuoktinis ir įpėdiniai gali atitinkamai naudotis teisėmis ir pareikšti ieškinius, kuriems pagrindą suteiktų jo natūrali mirtis.
26 straipsnis
Rungtyniški nuosprendžiai užtraukia civilinę mirtį tik nuo jų įvykdymo dienos, atliekant egzekuciją realiai arba simboliškai (in effigie).
27 straipsnis
Nuosprendžiai už akių (dėl neatvykimo) užtraukia civilinę mirtį tik praėjus penkeriems metams po nuosprendžio įvykdymo simboliškai, per kuriuos nuteistasis gali prisistatyti.
28 straipsnis
Nuteistieji už akių tuos penkerius metus, arba tol, kol prisistatys ar bus suimti per šį laikotarpį, netenka galimybės naudotis civilinėmis teisėmis.
Jų turtas bus administruojamas, o teisės įgyvendinamos taip pat, kaip ir dingusių be žinios asmenų.
29 straipsnis
Kai nuteistasis už akių savo noru prisistato per penkerius metus nuo egzekucijos dienos, arba kai jis suimamas ir įkalinamas per šį laikotarpį, nuosprendis panaikinamas savaime; kaltinamajam grąžinamas jo turtas: jis teisiamas iš naujo; ir jei šiuo nauju nuosprendžiu jis nuteisiamas ta pačia bausme ar kita bausme, taip pat užtraukiančia civilinę mirtį, ji įsigalios tik nuo antrojo nuosprendžio įvykdymo dienos.
30 straipsnis
Kai nuteistasis už akių, kuris prisistatys arba bus įkalintas tik po penkerių metų, bus išteisintas naujuoju nuosprendžiu arba nuteistas tik tokia bausme, kuri neužtraukia civilinės mirties, jis atgaus visas savo civilines teises ateičiai, skaičiuojant nuo tos dienos, kai jis vėl pasirodė teisme; tačiau pirmasis nuosprendis praeities atžvilgiu išlaikys pasekmes, kurias civilinė mirtis sukėlė laikotarpiu nuo penkerių metų termino pabaigos iki jo pasirodymo teisme dienos.
31 straipsnis
Jei nuteistasis už akių miršta per penkerių metų atidėjimo laikotarpį neprisistatęs ir nebūdamas suimtas ar įkalintas, jis laikomas mirusiu turėdamas visas savo teises. Nuosprendis už akių panaikinamas savaime, tačiau tai nepažeidžia civilinio ieškovo teisės pareikšti ieškinį, kuris prieš nuteistojo įpėdinius gali būti pareikštas tik civiline tvarka.
32 straipsnis
Jokiu atveju bausmės senatis neatkuria nuteistojo civilinių teisių ateičiai.
33 straipsnis
Turtas, kurį nuteistasis įgijo po civilinės mirties įsigaliojimo ir kurį jis valdys savo natūralios mirties dieną, priklausys tautai išmaros teise (valstybė paveldi bešeimininkį turtą).
Vis dėlto Vyriausybė galės atlikti tokius patvarkymus nuteistojo našlės, vaikų ar giminaičių naudai, kokius jai pakuždės humaniškumas.
Priimta dekretu XI metų vantozo 20 d. (1803 m. kovo 11 d.)
Paskelbta to paties mėnesio 30 d. (1803 m. kovo 21 d.)
II Antraštinė dalis
Apie civilinės būklės aktus
I skyrius
Bendrosios nuostatos
34 straipsnis
Civilinės būklės aktuose nurodomi metai, diena ir valanda, kada jie priimti, visų juose įvardintų asmenų vardai, pavardės, amžius, profesija ir nuolatinė gyvenamoji vieta.
35 straipsnis
Civilinės metrikacijos pareigūnai negali į priimamus aktus nei pastabomis, nei kokiu nors kitu būdu įterpti nieko daugiau, išskyrus tai, ką privalo pareikšti besikreipiantys asmenys.
36 straipsnis
Tais atvejais, kai suinteresuotosios šalys neprivalo atvykti asmeniškai, jos gali būti atstovaujamos asmens, turinčio specialų ir autentišką įgaliojimą.
37 straipsnis
Liudytojais civilinės būklės aktuose gali būti tik vyriškos lyties asmenys, ne jaunesni kaip dvidešimt vienerių metų amžiaus, giminaičiai ar kiti asmenys; juos pasirenka suinteresuoti asmenys.
38 straipsnis
Civilinės metrikacijos pareigūnas perskaitys aktus atvykusioms šalims arba jų įgaliotiniams ir liudytojams.
Akte bus pažymėta apie šio formalumo atlikimą.
39 straipsnis
Šiuos aktus pasirašys civilinės metrikacijos pareigūnas, atvykusios šalys ir liudytojai; arba bus nurodyta priežastis, dėl kurios atvykusios šalys ir liudytojai negali pasirašyti.
40 straipsnis
Civilinės būklės aktai kiekvienoje komunoje (savivaldybėje) bus įrašomi į vieną ar kelis registrus, vedamus dviem egzemplioriais.
41 straipsnis
Registrai bus sunumeruoti nuo pirmojo iki paskutinio lapo, ir kiekvieną lapą pasirašys (vizuos) pirmosios instancijos teismo pirmininkas arba jį pavaduojantis teisėjas.
42 straipsnis
Aktai į registrus įrašomi iš eilės, nepaliekant jokių tarpų. Taisymai ir nuorodos turi būti patvirtinti ir pasirašyti taip pat, kaip ir pats akto tekstas. Jame niekas nebus rašoma sutrumpintai, ir jokia data nebus rašoma skaitmenimis.
43 straipsnis
Kiekvienų metų pabaigoje registrus uždarys ir patvirtins civilinės metrikacijos pareigūnas; ir per mėnesį vienas egzempliorius bus perduotas į komunos archyvą, kitas – į pirmosios instancijos teismo kanceliariją.
44 straipsnis
Įgaliojimai ir kiti dokumentai, kurie turi likti pridėti prie civilinės būklės aktų, bus deponuoti teismo kanceliarijoje kartu su registrų egzemplioriumi, kuris turi būti saugomas minėtoje kanceliarijoje, po to, kai juos vizuos juos pateikęs asmuo ir civilinės metrikacijos pareigūnas.
45 straipsnis
Kiekvienas asmuo gali gauti šių registrų išrašus iš civilinės būklės registrų saugotojų. Išrašai, išduoti pagal registrus ir legalizuoti pirmosios instancijos teismo pirmininko arba jį pavaduojančio teisėjo, laikomi tikrais, kol neįrodyta klastotė.
46 straipsnis
Kai registrų nebuvo arba jie prarasti, įrodymu priimami tiek dokumentai, tiek liudytojų parodymai; ir šiais atvejais santuokos, gimimai ir mirtys gali būti įrodomi tiek mirusių tėvų paliktais registrais ir popieriais, tiek liudytojais.
47 straipsnis
Kiekvienas prancūzų ir užsieniečių civilinės būklės aktas, sudarytas užsienio šalyje, laikomas tikru, jei jis surašytas pagal toje šalyje įprastas formas.
48 straipsnis
Kiekvienas prancūzų civilinės būklės aktas užsienio šalyje galios, jei jis buvo priimtas laikantis Prancūzijos įstatymų diplomatinio atstovo arba Respublikos komercinių santykių komisaro (konsulo).
49 straipsnis
Visais atvejais, kai nuoroda į aktą, susijusį su civiline būkle, turi būti įrašyta kito jau įregistruoto akto paraštėje, tai suinteresuotųjų šalių prašymu atliks civilinės metrikacijos pareigūnas einamuosiuose registruose arba tuose, kurie perduoti į komunos archyvą, ir pirmosios instancijos teismo raštinės tarnautojas kanceliarijoje saugomuose registruose; šiuo tikslu civilinės metrikacijos pareigūnas per tris dienas praneš Vyriausybės komisarui prie minėto teismo, kuris prižiūrės, kad įrašas būtų padarytas vienodai abiejuose registruose.
50 straipsnis
Bet koks pirmiau nurodytų straipsnių pažeidimas, padarytas juose įvardytų pareigūnų, bus nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme ir baudžiamas bauda, kuri negali viršyti šimto frankų.
51 straipsnis
Kiekvienas registrų saugotojas bus civiliai atsakingas už juose atsiradusius pakeitimus, išsaugant jo atgręžtinio reikalavimo teisę, jei tam yra pagrindas, prieš minėtų pakeitimų autorius.
52 straipsnis
Bet koks pakeitimas, bet kokia klastotė civilinės būklės aktuose, bet koks šių aktų įrašymas atskirame lape, o ne tam skirtuose registruose, suteiks pagrindą šalims reikalauti nuostolių atlyginimo, nepažeidžiant Baudžiamajame kodekse numatytų bausmių.
53 straipsnis
Vyriausybės komisaras prie pirmosios instancijos teismo privalo patikrinti registrų būklę, kai jie perduodami į kanceliariją; jis surašys trumpą patikrinimo protokolą, praneš apie civilinės metrikacijos pareigūnų padarytus pažeidimus ar nusikaltimus ir reikalaus skirti jiems baudas.
54 straipsnis
Visais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nagrinės aktus, susijusius su civiline būkle, suinteresuotosios šalys galės apskųsti sprendimą.
II skyrius
Apie gimimo aktus
55 straipsnis
Apie gimimą pranešama per tris dienas po gimdymo vietos civilinės metrikacijos pareigūnui; jam parodomas vaikas.
56 straipsnis
Apie vaiko gimimą praneš tėvas, o nesant tėvo – gydytojai ar chirurgai, pribuvėjos, sveikatos apsaugos pareigūnai ar kiti asmenys, dalyvavę gimdyme; ir kai motina pagimdė ne savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje – asmuo, pas kurį ji pagimdė.
Gimimo aktas surašomas nedelsiant, dalyvaujant dviem liudytojams.
57 straipsnis
Gimimo akte nurodoma gimimo diena, valanda ir vieta, vaiko lytis ir jam suteikiami vardai, tėvo ir motinos bei liudytojų vardai, pavardės, profesija ir nuolatinė gyvenamoji vieta.
58 straipsnis
Kiekvienas asmuo, radęs naujagimį, privalo perduoti jį civilinės metrikacijos pareigūnui kartu su drabužiais ir kitais daiktais, rastais su vaiku, ir pareikšti visas aplinkybes apie laiką ir vietą, kur jis rastas.
Apie tai surašomas išsamus protokolas, kuriame be to nurodomas apytikris vaiko amžius, lytis, jam suteikiami vardai, civilinė institucija, kuriai jis perduodamas. Šis protokolas įrašomas į registrus.
59 straipsnis
Jei vaikas gimsta kelionės jūra metu, gimimo aktas surašomas per dvidešimt keturias valandas dalyvaujant tėvui, jei jis yra, ir dviem liudytojams, paimtiems iš laivo karininkų, arba, jiems nesant, iš įgulos narių. Šį aktą surašo: valstybiniuose laivuose – karinio jūrų laivyno administracijos pareigūnas; laivuose, priklausančiuose laivų savininkui ar pirkliui – laivo kapitonas, meistras ar patronas (savininkas-kapitonas). Gimimo aktas įrašomas po įgulos sąrašo.
60 straipsnis
Pirmajame uoste, į kurį laivas įplauks, ar tai būtų sustojimas, ar dėl bet kokios kitos priežasties, išskyrus laivo nurašymą, karinio jūrų laivyno administracijos pareigūnai, kapitonas, meistras ar patronas privalo deponuoti du autentiškus gimimo aktų, kuriuos jie surašė, nuorašus: Prancūzijos uoste – jūrų registracijos pareigūno biure; užsienio uoste – komercinių santykių komisaro (konsulo) rankose.
Vienas iš šių nuorašų lieka saugomas jūrų registracijos biure arba komisariato kanceliarijoje; kitas siunčiamas Jūrų ministrui, kuris persiunčia paties patvirtintą kiekvieno iš minėtų aktų kopiją vaiko tėvo nuolatinės gyvenamosios vietos, arba motinos, jei tėvas nežinomas, civilinės metrikacijos pareigūnui: ši kopija nedelsiant įrašoma į registrus.
61 straipsnis
Atvykus laivui į nurašymo uostą, įgulos sąrašas deponuojamas jūrų registracijos pareigūno biure, kuris nusiunčia savo pasirašytą gimimo akto nuorašą vaiko tėvo nuolatinės gyvenamosios vietos, arba motinos, jei tėvas nežinomas, civilinės metrikacijos pareigūnui: šis nuorašas nedelsiant įrašomas į registrus.
62 straipsnis
Vaiko pripažinimo aktas įrašomas į registrus ta data, kada sudarytas; ir apie tai pažymima gimimo akto paraštėje, jei toks egzistuoja.
III skyrius
Apie santuokos aktus
63 straipsnis
Prieš santuokos ceremoniją civilinės metrikacijos pareigūnas atliks du paskelbimus su aštuonių dienų pertrauka, sekmadienį, priešais bendruomenės namų (rotušės) duris. Šiuose paskelbimuose ir akte, kuris bus surašytas, nurodomi būsimųjų sutuoktinių vardai, pavardės, profesijos ir nuolatinės gyvenamosios vietos, jų pilnametystės ar nepilnametystės statusas, ir jų tėvų bei motinų vardai, pavardės, profesijos ir nuolatinės gyvenamosios vietos. Šiame akte taip pat nurodomos dienos, vietos ir valandos, kada paskelbimai buvo atlikti: jis įrašomas į vieną registrą, kuris sunumeruojamas ir pasirašomas kaip nurodyta 41 straipsnyje, ir kiekvienų metų pabaigoje deponuojamas apygardos teismo kanceliarijoje.
64 straipsnis
Paskelbimo akto išrašas bus ir liks iškabintas ant bendruomenės namų durų per aštuonių dienų laikotarpį nuo vieno iki kito paskelbimo. Santuoka negali būti sudaryta anksčiau kaip trečią dieną nuo antrojo paskelbimo (neįskaitant pačios paskelbimo dienos).
65 straipsnis
Jei santuoka nebuvo sudaryta per metus nuo paskelbimų termino pabaigos, ji negali būti sudaryta tol, kol nebus atlikti nauji paskelbimai aukščiau nurodyta forma.
66 straipsnis
Prieštaravimo santuokai aktai turi būti pasirašyti originale ir kopijoje prieštaraujančiųjų arba jų specialų ir autentišką įgaliojimą turinčių asmenų; jie kartu su įgaliojimo kopija įteikiami šalims asmeniškai arba į jų gyvenamąją vietą, ir civilinės metrikacijos pareigūnui, kuris uždeda vizą ant originalo.
67 straipsnis
Civilinės metrikacijos pareigūnas nedelsdamas padarys trumpą įrašą apie prieštaravimus paskelbimų registre; jis taip pat pažymės minėtų prieštaravimų įrašo paraštėje apie teismo sprendimus ar panaikinimo aktus, kurių nuorašas jam buvo įteiktas.
68 straipsnis
Prieštaravimo atveju civilinės metrikacijos pareigūnas negali sutuokti, kol jam nebus pateiktas prieštaravimo panaikinimas, gresiant trijų šimtų frankų bauda ir visų nuostolių atlyginimu.
69 straipsnis
Jei nėra jokio prieštaravimo, tai pažymima santuokos akte; ir jei paskelbimai buvo atlikti keliose komunose, šalys pateiks kiekvienos komunos civilinės metrikacijos pareigūno išduotą pažymą, patvirtinančią, kad prieštaravimų nėra.
70 straipsnis
Civilinės metrikacijos pareigūnas pareikalaus pateikti kiekvieno iš būsimųjų sutuoktinių gimimo aktą. Tas iš sutuoktinių, kuris negalėtų jo gauti, gali jį pakeisti pateikdamas žinomumo aktą (acte de notoriété), išduotą jo gimimo vietos arba nuolatinės gyvenamosios vietos taikos teisėjo.
71 straipsnis
Žinomumo akte turi būti septynių abiejų lyčių liudytojų, giminaičių ar negiminaičių, pareiškimas apie būsimojo sutuoktinio vardus, pavardę, profesiją ir nuolatinę gyvenamąją vietą, ir apie jo tėvo bei motinos vardus ir t.t., jei jie žinomi; gimimo vieta ir, kiek įmanoma, laikas, bei priežastys, trukdančios pateikti aktą. Liudytojai pasirašo žinomumo aktą kartu su taikos teisėju; o jei yra tokių, kurie negali ar nemoka pasirašyti, tai pažymima.
72 straipsnis
Žinomumo aktas pateikiamas vietos, kurioje turi būti sudaryta santuoka, pirmosios instancijos teismui. Teismas, išklausęs Vyriausybės komisarą, patvirtins arba atsisakys patvirtinti (homologuoti), priklausomai nuo to, ar liudytojų pareiškimus ir priežastis, trukdančias pateikti gimimo aktą, laikys pakankamomis ar nepakankamomis.
73 straipsnis
Autentiškas tėvų ir motinų, senelių ir močiučių arba, jiems nesant, šeimos sutikimo aktas turi nurodyti būsimojo sutuoktinio ir visų akte dalyvavusių asmenų vardus, pavardes, profesijas ir nuolatines gyvenamąsias vietas, taip pat jų giminystės laipsnį.
74 straipsnis
Santuoka bus sudaroma komunoje, kurioje vienas iš dviejų sutuoktinių turi savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Santuokos tikslais ši gyvenamoji vieta nustatoma šešis mėnesius nepertraukiamai gyvenant toje pačioje komunoje.
75 straipsnis
Šalių paskirtą dieną po paskelbimų terminų, civilinės metrikacijos pareigūnas bendruomenės namuose, dalyvaujant keturiems liudytojams, giminaičiams ar negiminaičiams, perskaitys šalims aukščiau minėtus dokumentus, susijusius su jų statusu ir santuokos formalumais, ir Santuokos antraštinės dalies VI skyrių „Apie abipuses sutuoktinių teises ir pareigas“. Jis priims iš kiekvienos šalies, vienos po kitos, pareiškimą, kad jos nori imti viena kitą vyru ir žmona; įstatymo vardu paskelbs, kad jos sujungtos santuoka, ir nedelsiant surašys apie tai aktą.
76 straipsnis
Santuokos akte nurodoma:
- Sutuoktinių vardai, pavardės, profesijos, amžius, gimimo vietos ir nuolatinės gyvenamosios vietos;
- Ar jie pilnamečiai, ar nepilnamečiai;
- Tėvų ir motinų vardai, pavardės, profesijos ir nuolatinės gyvenamosios vietos;
- Tėvų ir motinų, senelių ir močiučių sutikimas bei šeimos sutikimas tais atvejais, kai to reikalaujama;
- Pagarbos aktai (oficialūs prašymai leisti tuoktis), jei tokie buvo atlikti;
- Paskelbimai įvairiose gyvenamosiose vietose;
- Prieštaravimai, jei jų buvo; jų panaikinimas arba paminėjimas, kad prieštaravimų nebuvo;
- Besituokiančiųjų pareiškimas imti vienas kitą sutuoktiniais ir viešas pareigūno paskelbimas apie jų sąjungą;
- Liudytojų vardai, pavardės, amžius, profesijos ir nuolatinės gyvenamosios vietos, ir jų pareiškimas, ar jie yra šalių giminaičiai ar svainiai, iš kurios pusės ir kokio laipsnio.
IV skyrius
Apie mirties aktus
77 straipsnis
Joks laidojimas negali būti atliktas be leidimo, surašyto ant paprasto popieriaus ir nemokamai, išduoto civilinės metrikacijos pareigūno, kuris gali jį išduoti tik nuvykęs pas mirusįjį įsitikinti mirties faktu ir tik praėjus dvidešimt keturioms valandoms po mirties, išskyrus policijos reglamentuose numatytus atvejus.
78 straipsnis
Mirties aktą surašys civilinės metrikacijos pareigūnas pagal dviejų liudytojų pareiškimą. Šie liudytojai, jei įmanoma, turi būti du artimiausi giminaičiai ar kaimynai, arba, kai asmuo mirė ne savo namuose – asmuo, pas kurį jis mirė, ir giminaitis ar kitas asmuo.
79 straipsnis
Mirties akte nurodomi mirusio asmens vardai, pavardė, amžius, profesija ir nuolatinė gyvenamoji vieta; kito sutuoktinio vardai ir pavardė, jei miręs asmuo buvo vedęs arba našlys; pranešėjų vardai, pavardės, amžius, profesijos ir nuolatinės gyvenamosios vietos; ir, jei jie giminaičiai, jų giminystės laipsnis.
Tame pačiame akte taip pat nurodomi, kiek bus įmanoma sužinoti, mirusiojo tėvo ir motinos vardai, pavardės, profesija ir nuolatinė gyvenamoji vieta bei jo gimimo vieta.
80 straipsnis
Mirties atveju karinėse, civilinėse ligoninėse ar kitose viešosiose įstaigose, šių įstaigų vyresnieji, direktoriai, administratoriai ir šeimininkai privalo per dvidešimt keturias valandas pranešti civilinės metrikacijos pareigūnui, kuris ten nuvyks įsitikinti mirties faktu ir surašys aktą pagal ankstesnį straipsnį, remdamasis jam pateiktais pareiškimais ir surinkta informacija.
Be to, minėtose ligoninėse ir įstaigose bus vedami registrai šiems pareiškimams ir informacijai įrašyti.
Civilinės metrikacijos pareigūnas nusiųs mirties aktą paskutinės mirusiojo nuolatinės gyvenamosios vietos pareigūnui, kuris įrašys jį į registrus.
81 straipsnis
Kai yra smurtinės mirties požymių ar ženklų, arba kitų aplinkybių, kurios kelia įtarimą, laidojimas negali būti atliktas tol, kol policijos pareigūnas, padedamas medicinos ar chirurgijos daktaro, nesurašys protokolo apie lavono būklę ir su tuo susijusias aplinkybes, taip pat informaciją, kurią jis galėjo surinkti apie mirusio asmens vardus, pavardę, amžių, profesiją, gimimo vietą ir nuolatinę gyvenamąją vietą.
82 straipsnis
Policijos pareigūnas privalo nedelsdamas perduoti vietos, kurioje asmuo mirė, civilinės metrikacijos pareigūnui visą savo protokole nurodytą informaciją, pagal kurią bus surašytas mirties aktas.
Civilinės metrikacijos pareigūnas nusiųs nuorašą mirusiojo nuolatinės gyvenamosios vietos pareigūnui, jei ji žinoma: šis nuorašas bus įrašytas į registrus.
83 straipsnis
Baudžiamųjų bylų raštinės tarnautojai privalo per dvidešimt keturias valandas po mirties bausmės nuosprendžių įvykdymo nusiųsti vietos, kurioje nuteistasis buvo nubaustas mirtimi, civilinės metrikacijos pareigūnui visą 79 straipsnyje nurodytą informaciją, pagal kurią bus surašytas mirties aktas.
84 straipsnis
Mirties atveju kalėjimuose ar laisvės atėmimo ir sulaikymo namuose prižiūrėtojai ar sargybiniai nedelsdami apie tai praneša civilinės metrikacijos pareigūnui, kuris ten nuvyks, kaip nurodyta 80 straipsnyje, ir surašys mirties aktą.
85 straipsnis
Visais smurtinės mirties arba mirties kalėjimuose ir laisvės atėmimo namuose, arba mirties bausmės įvykdymo atvejais registruose nebus daroma jokių įrašų apie šias aplinkybes, o mirties aktai bus tiesiog surašyti 79 straipsnyje nustatyta tvarka.
86 straipsnis
Mirties atveju kelionės jūra metu aktas surašomas per dvidešimt keturias valandas dalyvaujant dviem liudytojams iš laivo karininkų arba, jiems nesant, iš įgulos narių. Šį aktą surašo: valstybiniuose laivuose – karinio jūrų laivyno administracijos pareigūnas; laivuose, priklausančiuose pirkliui ar laivų savininkui – laivo kapitonas, meistras ar patronas. Mirties aktas įrašomas po įgulos sąrašo.
87 straipsnis
Pirmajame uoste, į kurį laivas įplauks, ar tai būtų sustojimas, ar dėl bet kokios kitos priežasties, išskyrus laivo nurašymą, karinio jūrų laivyno administracijos pareigūnai, kapitonas, meistras ar patronas, surašę mirties aktus, privalo deponuoti du jų nuorašus pagal 60 str.
Atvykus laivui į nurašymo uostą, įgulos sąrašas deponuojamas jūrų registracijos pareigūno biure; jis nusiunčia savo pasirašytą mirties akto nuorašą mirusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos pareigūnui: šis nuorašas nedelsiant įrašomas į registrus.
V skyrius
Apie kariškių, esančių už Respublikos teritorijos ribų, civilinės būklės aktus
88 straipsnis
Civilinės būklės aktai, sudaryti už Respublikos teritorijos ribų ir susiję su kariškiais ar kitais asmenimis, dirbančiais prie kariuomenės, surašomi ankstesnėse nuostatose nustatyta tvarka; išskyrus išimtis, nurodytas tolesniuose straipsniuose.
89 straipsnis
Kvartirmeisteris kiekviename vieno ar kelių batalionų ar eskadronų korpuse ir vadovaujantis kapitonas kituose korpusuose atliks civilinės metrikacijos pareigūnų funkcijas: tas pačias funkcijas karininkams be dalinių ir kariuomenės tarnautojams atliks rikiuotės inspektorius, priskirtas armijai ar armijos korpusui.
90 straipsnis
Kiekviename kariniame dalinyje bus vedamas registras civilinės būklės aktams, susijusiems su to dalinio asmenimis, ir dar vienas armijos ar armijos korpuso štabe – civiliniams aktams, susijusiems su karininkais be dalinių ir tarnautojais: šie registrai saugomi taip pat, kaip ir kiti dalinių ir štabų registrai, ir deponuojami karo archyve daliniams ar armijoms grįžus į Respublikos teritoriją.
91 straipsnis
Registrai kiekviename dalinyje bus sunumeruoti ir pasirašyti vadovaujančio karininko, o štabe – generalinio štabo viršininko.
92 straipsnis
Apie gimimus kariuomenėje pranešama per dešimt dienų po gimdymo.
93 straipsnis
Karininkas, atsakingas už civilinės būklės registro vedimą, per dešimt dienų po gimimo akto įrašymo į minėtą registrą privalo nusiųsti išrašą vaiko tėvo nuolatinės gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos pareigūnui, arba motinos, jei tėvas nežinomas.
94 straipsnis
Kariškių ir tarnautojų prie kariuomenės santuokos paskelbimai atliekami jų paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos vietoje: be to, likus dvidešimt penkioms dienoms iki santuokos, jie įtraukiami į dalinio dienos įsakymą asmenims, priklausantiems daliniui; ir į armijos ar armijos korpuso įsakymą karininkams be dalinių ir tarnautojams, kurie jiems priklauso.
95 straipsnis
Nedelsiant po santuokos sudarymo akto įrašymo į registrą, karininkas, atsakingas už registro vedimą, nusiųs nuorašą sutuoktinių paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos pareigūnui.
96 straipsnis
Mirties aktus kiekviename dalinyje surašys kvartirmeisteris; o karininkams be dalinių ir tarnautojams – armijos rikiuotės inspektorius, remdamasis trijų liudytojų patvirtinimu; ir šių registrų išrašas per dešimt dienų bus nusiųstas mirusiojo paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos pareigūnui.
97 straipsnis
Mirties atveju mobiliose ar stacionariose karinėse ligoninėse aktą surašys minėtų ligoninių direktorius ir nusiųs dalinio kvartirmeisteriui arba armijos ar armijos korpuso, kuriam priklausė mirusysis, rikiuotės inspektoriui: šie karininkai persiųs nuorašą mirusiojo paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos pareigūnui.
98 straipsnis
Šalių nuolatinės gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos pareigūnas, kuriam iš kariuomenės bus atsiųstas civilinės būklės akto nuorašas, privalo nedelsdamas įrašyti jį į registrus.
VI skyrius
Apie civilinės būklės aktų ištaisymą
99 straipsnis
Kai prašoma ištaisyti civilinės būklės aktą, sprendimą dėl to priims kompetentingas teismas (su teise skųsti sprendimą apeliacine tvarka) pagal Vyriausybės komisaro išvadas. Jei reikia, bus iškviestos suinteresuotosios šalys.
100 straipsnis
Sprendimu dėl ištaisymo jokiomis aplinkybėmis negalima remtis prieš suinteresuotąsias šalis, kurios to nereikalavo arba kurios nebuvo įtrauktos į bylą.
101 straipsnis
Sprendimus dėl ištaisymo į registrus įrašys civilinės metrikacijos pareigūnas iš karto, kai jie jam bus pateikti; apie tai bus pažymėta pataisyto akto paraštėje.
Priimta dekretu XI metų vantozo 23 d. (1803 m. kovo 14 d.)
Paskelbta kito mėnesio, žerminalio, 3 d. (1803 m. kovo 24 d.)
III Antraštinė dalis
Apie nuolatinę gyvenamąją vietą (domicilą)
102 straipsnis
Kiekvieno prancūzo nuolatinė gyvenamoji vieta (domicilas), naudojimosi civilinėmis teisėmis požiūriu, yra ten, kur yra jo pagrindinė įsikūrimo vieta.
103 straipsnis
Nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas įvyksta faktiškai apsigyvenus kitoje vietoje, turint ketinimą ten nustatyti savo pagrindinę įsikūrimo vietą.
104 straipsnis
Ketinimo įrodymas bus aiškus pareiškimas, pateiktas tiek tos vietos, kurią paliekama, savivaldybei, tiek tos, į kurią perkeliama nuolatinė gyvenamoji vieta, savivaldybei.
105 straipsnis
Nesant aiškaus pareiškimo, ketinimo įrodymas priklausys nuo aplinkybių.
106 straipsnis
Pilietis, pašauktas į laikinąsias arba atšaukiamas viešąsias pareigas, išlaikys nuolatinę gyvenamąją vietą, kurią turėjo anksčiau, jei nepareiškė priešingo ketinimo.
107 straipsnis
Priėmimas pareigų, suteiktų iki gyvos galvos, reikš tiesioginį pareigūno nuolatinės gyvenamosios vietos perkėlimą į vietą, kurioje jis turi atlikti šias pareigas.
108 straipsnis
Ištekėjusi moteris neturi kitos nuolatinės gyvenamosios vietos nei jos vyro. Neemancipuotas nepilnametis turės nuolatinę gyvenamąją vietą pas savo tėvą ir motiną arba globėją; neveiksnus pilnametis – pas savo kuratorių.
109 straipsnis
Pilnamečiai, kurie tarnauja arba nuolat dirba pas kitą asmenį, turės tą pačią nuolatinę gyvenamąją vietą kaip ir asmuo, kuriam jie tarnauja arba pas kurį dirba, kai jie gyvens su juo tame pačiame name.
110 straipsnis
Vieta, kurioje atsiranda palikimas, nustatoma pagal nuolatinę gyvenamąją vietą.
111 straipsnis
Kai akte šalių arba vienos iš jų bus pasirinkta nuolatinė gyvenamoji vieta to paties akto vykdymui kitoje vietoje nei tikroji nuolatinė gyvenamoji vieta, pranešimai, reikalavimai ir ieškiniai, susiję su šiuo aktu, galės būti pateikti sutartoje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir to domicilo teisėjui.
Priimta dekretu XI metų vantozo 14 d. (1803 m. kovo 5 d.)
Paskelbta kito mėnesio, žerminalio, 4 d. (1803 m. kovo 25 d.)
IV Antraštinė dalis
Apie dingusius be žinios (esančius nežinioje)
I skyrius
Apie dingimo prezumpciją
112 straipsnis
Jei atsiranda būtinybė pasirūpinti viso ar dalies turto, palikto asmens, preziumuojamo dingusiu be žinios, ir neturinčio įgaliotinio, administravimu, sprendimą dėl to priims pirmosios instancijos teismas suinteresuotųjų šalių prašymu.
113 straipsnis
Teismas, uoliausios šalies prašymu, paskirs notarą atstovauti preziumuojamiems dingusiems be žinios atliekant inventoriaus aprašus, atsiskaitant, dalijantis turtą ir likviduojant turtą, kuriame jie turi interesų.
114 straipsnis
Prokuratūra (viešoji ministerija) yra specialiai įpareigota rūpintis asmenų, preziumuojamų dingusiais be žinios, interesais; ir ji bus išklausyta visais su jais susijusiais klausimais.
II skyrius
Apie paskelbimą dingusiu be žinios
115 straipsnis
Kai asmuo nustos rodytis savo nuolatinėje arba faktinėje gyvenamojoje vietoje ir kai ketverius metus apie jį nebus jokių žinių, suinteresuotosios šalys gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą, kad jis būtų paskelbtas dingusiu be žinios (esančiu nežinioje).
116 straipsnis
Kad patvirtintų dingimą, teismas pagal pateiktus dokumentus nurodys atlikti tyrimą rungtyniškai su Vyriausybės komisaru nuolatinės gyvenamosios vietos apygardoje ir faktinės gyvenamosios vietos apygardoje, jei jos skiriasi viena nuo kitos.
117 straipsnis
Spręsdamas dėl prašymo, teismas taip pat atsižvelgs į dingimo motyvus ir priežastis, kurios galėjo sutrukdyti gauti žinių apie asmenį, preziumuojamą dingusiu be žinios.
118 straipsnis
Vyriausybės komisaras, kai tik bus priimti tiek parengiamieji, tiek galutiniai sprendimai, nusiųs juos Didžiajam teisėjui, Teisingumo ministrui, kuris juos paskelbs viešai.
119 straipsnis
Sprendimas dėl paskelbimo dingusiu be žinios bus priimtas tik praėjus vieneriems metams po sprendimo, nurodžiusio atlikti tyrimą.
III skyrius
Apie dingimo be žinios pasekmes
Pirmas skirsnis
Apie dingimo be žinios pasekmes turtui, kurį dingusysis valdė savo dingimo dieną
120 straipsnis
Tais atvejais, kai dingusysis nepaliko įgaliojimo savo turto administravimui, jo preziumuojami įpėdiniai jo dingimo arba paskutinių žinių apie jį dieną, remdamiesi galutiniu sprendimu, paskelbusiu dingimą be žinios, galės pareikalauti laikinai perduoti jiems valdyti turtą, kuris priklausė dingusiajam jo išvykimo arba paskutinių žinių apie jį dieną, su sąlyga, kad pateiks užstatą savo administravimo saugumui užtikrinti.
121 straipsnis
Jei dingusysis paliko įgaliojimą, jo preziumuojami įpėdiniai galės siekti paskelbimo dingusiu be žinios ir laikino turto valdymo perdavimo tik praėjus dešimčiai metų nuo jo dingimo arba nuo paskutinių žinių apie jį.
122 straipsnis
Taip pat bus ir tuo atveju, jei įgaliojimas nustoja galioti; tokiu atveju bus pasirūpinta dingusiojo turto administravimu taip, kaip nurodyta šios antraštinės dalies I skyriuje.
123 straipsnis
Kai preziumuojami įpėdiniai gaus laikiną valdymą, testamentas, jei toks yra, bus atidarytas suinteresuotųjų šalių arba Vyriausybės komisaro prie teismo reikalavimu; ir legatarai (testamentinės išskirtinės gavėjai), apdovanotieji, taip pat visi tie, kurie turėjo teises į dingusiojo turtą, priklausančias nuo jo mirties sąlygos, galės jomis naudotis laikinai, su sąlyga, kad pateiks užstatą.
124 straipsnis
Sutuoktinis, turintis bendrą turtą, jei pasirenka bendrosios nuosavybės tęsimą, gali užkirsti kelią laikinam perdavimui ir laikinam naudojimuisi visomis teisėmis, priklausančiomis nuo dingusiojo mirties sąlygos, ir pirmenybės tvarka perimti arba išlaikyti dingusiojo turto administravimą. Jei sutuoktinis prašo laikinai nutraukti bendrąją nuosavybę, jis įgyvendina savo teises atsiimti turtą ir visas savo teisines bei sutartines teises, su sąlyga, kad pateiks užstatą už daiktus, kuriuos gali tekti grąžinti.
Žmona, pasirinkusi bendrosios nuosavybės tęsimą, išsaugo teisę vėliau jos atsisakyti.
125 straipsnis
Laikinas valdymas bus tik depozitas, kuris suteiks tiems, kas jį gaus, dingusiojo turto administravimą ir padarys juos atskaitingus jam tuo atveju, jei jis vėl pasirodys arba bus gauta žinių apie jį.
126 straipsnis
Tie, kurie gaus laikiną valdymą, arba sutuoktinis, pasirinkęs bendrosios nuosavybės tęsimą, privalės atlikti kilnojamojo turto ir dingusiojo vertybinių popierių inventorizaciją dalyvaujant Vyriausybės komisarui prie pirmosios instancijos teismo arba taikos teisėjui, kurio pareikalauja minėtas komisaras.
Teismas, jei reikia, nurodys parduoti visą ar dalį kilnojamojo turto. Pardavimo atveju gautos lėšos, taip pat gauti vaisiai (pajamos), bus investuoti.
Tie, kurie gavo laikiną valdymą, savo saugumui užtikrinti galės reikalauti, kad teismo paskirtas ekspertas apžiūrėtų nekilnojamąjį turtą, siekiant nustatyti jo būklę. Jo ataskaita bus patvirtinta dalyvaujant Vyriausybės komisarui; išlaidos bus padengtos iš dingusiojo turto.
127 straipsnis
Tie, kurie dėl laikino valdymo perdavimo arba teisinio administravimo naudojosi dingusiojo turtu, privalės jam grąžinti tik penktadalį pajamų, jei jis pasirodys nepraėjus penkiolikai metų nuo dingimo dienos; ir dešimtadalį, jei jis pasirodys tik po penkiolikos metų.
Po trisdešimties metų dingimo (nebuvimo) visos pajamos priklausys jiems.
128 straipsnis
Visi tie, kurie naudosis turtu tik pagal laikino valdymo teisę, negalės nei perleisti, nei įkeisti dingusiojo nekilnojamojo turto.
129 straipsnis
Jei dingimas (nebuvimas) tęsėsi trisdešimt metų nuo laikino valdymo suteikimo arba nuo to laiko, kai sutuoktinis, turintis bendrą turtą, perėmė dingusiojo turto administravimą, arba jei praėjo šimtas metų nuo dingusiojo gimimo, laiduotojai bus atleisti nuo įsipareigojimų; visi teisių turėtojai galės reikalauti padalyti dingusiojo turtą ir kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl galutinio valdymo perdavimo paskelbimo.
130 straipsnis
Dingusiojo palikimas atsiras nuo jo įrodytos mirties dienos artimiausių tuo metu įpėdinių naudai; ir tie, kurie naudojosi dingusiojo turtu, privalės jį grąžinti, pasiliekant vaisius (pajamas), kuriuos jie įgijo pagal 127 straipsnį.
131 straipsnis
Jei dingusysis vėl pasirodo arba jei jo egzistavimas įrodomas laikino valdymo metu, sprendimo, paskelbusio dingimą be žinios, pasekmės nutrūksta; nepažeidžiant, jei reikia, apsaugos priemonių, nustatytų šios antraštinės dalies I skyriuje, jo turto administravimui.
132 straipsnis
Jei dingusysis vėl pasirodo arba jei jo egzistavimas įrodomas net ir po galutinio valdymo perdavimo, jis atgaus savo turtą tokios būklės, kokios jis bus, kainą už tą turtą, kuris buvo perleistas, arba turtą, įgytą investavus parduoto turto kainą.
133 straipsnis
Dingusiojo vaikai ir tiesioginiai palikuonys taip pat galės per trisdešimt metų, skaičiuojant nuo galutinio valdymo perdavimo, reikalauti grąžinti jo turtą, kaip nurodyta ankstesniame straipsnyje.
134 straipsnis
Po sprendimo dėl paskelbimo dingusiu be žinios, kiekvienas asmuo, turintis teisių dingusiojo atžvilgiu, galės jas įgyvendinti tik prieš tuos, kuriems buvo perduotas turto valdymas arba kurie jį legaliai administruoja.
Antras skirsnis
Apie dingimo be žinios pasekmes galimoms teisėms, kurios gali priklausyti dingusiajam
135 straipsnis
Kas reikalaus teisės, atsiradusios asmeniui, kurio egzistavimas nėra pripažintas (patvirtintas), privalės įrodyti, kad minėtas asmuo egzistavo tada, kai teisė atsirado: kol tai neįrodyta, jo reikalavimas bus paskelbtas nepriimtinu.
136 straipsnis
Jei atsiranda palikimas, į kurį pretenduoja asmuo, kurio egzistavimas nėra pripažintas, jis atiteks išimtinai tiems, su kuriais jis būtų turėjęs teisę konkuruoti, arba tiems, kurie jį būtų paveldėję jam nesant.
137 straipsnis
Dviejų ankstesnių straipsnių nuostatos taikomos nepažeidžiant ieškinių dėl palikimo ir kitų teisių, kurios priklausys dingusiajam arba jo atstovams ar teisių perėmėjams, ir kurios pasibaigs tik suėjus senaties terminui.
138 straipsnis
Tol, kol dingusysis neprisistatys arba kol ieškiniai nebus pareikšti jo vardu, tie, kurie paveldėjo palikimą, pasiliks vaisius (pajamas), kuriuos jie sąžiningai gavo.
Trečias skirsnis
Apie dingimo be žinios pasekmes santuokai
139 straipsnis
Dingęs sutuoktinis, kurio sutuoktinis sudarė naują santuoką, vienintelis turės teisę ginčyti šią santuoką pats arba per savo įgaliotinį, turintį jo egzistavimo įrodymą.
140 straipsnis
Jei dingęs sutuoktinis nepaliko giminaičių, galinčių jį paveldėti, kitas sutuoktinis galės prašyti laikinai perduoti turto valdymą.
IV skyrius
Apie tėvo, kuris dingo, nepilnamečių vaikų priežiūrą
141 straipsnis
Jei tėvas dingo palikdamas nepilnamečius vaikus iš bendros santuokos, motina turės jų priežiūrą ir naudosis visomis vyro teisėmis dėl jų auklėjimo ir jų turto administravimo.
142 straipsnis
Praėjus šešiems mėnesiams po tėvo dingimo, jei motina buvo mirusi dingimo metu arba jei ji miršta prieš paskelbiant tėvą dingusiu be žinios, vaikų priežiūra šeimos tarybos sprendimu bus perduota artimiausiems aukštutinės linijos giminaičiams (ascendentams), o jiems nesant – laikinajam globėjui.
143 straipsnis
Taip pat bus ir tuo atveju, kai vienas iš dingusių sutuoktinių paliks nepilnamečius vaikus iš ankstesnės santuokos.
Priimta dekretu XI metų vantozo 26 d. (1803 m. kovo 17 d.)
Paskelbta kito mėnesio, žerminalio, 6 d. (1803 m. kovo 27 d.)
V Antraštinė dalis
Apie santuoką
I skyrius
Apie savybes ir sąlygas, būtinas santuokai sudaryti
144 straipsnis
Vyras, nesulaukęs aštuoniolikos metų, moteris, nesulaukusi penkiolikos metų, negali sudaryti santuokos.
145 straipsnis
Vis dėlto Vyriausybė dėl svarbių priežasčių gali suteikti amžiaus išimtis (dispensas).
146 straipsnis
Nėra santuokos, kai nėra sutikimo.
147 straipsnis
Negalima sudaryti antros santuokos, kol nenutraukta pirmoji.
148 straipsnis
Sūnus, nesulaukęs dvidešimt penkerių metų amžiaus, dukra, nesulaukusi dvidešimt vienerių metų amžiaus, negali sudaryti santuokos be savo tėvo ir motinos sutikimo: nesutarimo atveju pakanka tėvo sutikimo.
149 straipsnis
Jei vienas iš dviejų miręs arba negali pareikšti savo valios, pakanka kito sutikimo.
150 straipsnis
Jei tėvas ir motina mirę arba negali pareikšti savo valios, juos pakeičia seneliai ir močiutės: jei kyla nesutarimas tarp tos pačios linijos senelio ir močiutės, pakanka senelio sutikimo.
Jei kyla nesutarimas tarp dviejų linijų, šis pasidalijimas reiškia sutikimą.
151 straipsnis
Šeimos vaikai, sulaukę 148 straipsnyje nustatytos pilnametystės, prieš sudarydami santuoką privalo pagarbiu ir formaliu aktu paprašyti tėvo ir motinos patarimo, arba senelių ir močiučių patarimo, kai jų tėvas ir motina mirę arba negali pareikšti savo valios.
152, 153, 154, 155, 156 ir 157 straipsniai, priimti dekretu XII metų vantozo 21 d. (1804 m. kovo 12 d.), paskelbti kito mėnesio, žerminalio, 1 d. (1804 m. kovo 22 d.)
152 straipsnis
Nuo 148 straipsnyje nustatytos pilnametystės iki trisdešimties metų sūnums ir iki dvidešimt penkerių metų dukroms, ankstesniame straipsnyje nurodytas pagarbos aktas, negavus sutikimo santuokai, bus pakartotas dar du kartus, kas mėnesį; ir praėjus mėnesiui po trečiojo akto, bus galima pereiti prie santuokos ceremonijos.
153 straipsnis
Po trisdešimties metų amžiaus, nesant sutikimo po vieno pagarbos akto, praėjus mėnesiui bus galima pereiti prie santuokos ceremonijos.
154 straipsnis
Pagarbos aktą 151 straipsnyje nurodytam ascendentui ar ascendentams praneš du notarai arba vienas notaras ir du liudytojai; ir protokole, kuris turi būti apie tai surašytas, bus paminėtas atsakymas.
155 straipsnis
Jei nėra ascendento, kuriam turėjo būti atliktas pagarbos aktas, bus pereita prie santuokos ceremonijos pateikus sprendimą, kuriuo paskelbtas dingimas be žinios, arba, nesant tokio sprendimo, sprendimą, kuriuo nurodyta atlikti tyrimą, arba, jei dar nebuvo jokio sprendimo, žinomumo aktą, išduotą taikos teisėjo tos vietos, kurioje ascendentas turėjo paskutinę žinomą nuolatinę gyvenamąją vietą. Šiame akte bus keturių liudytojų, kuriuos savo iniciatyva iškvietė šis taikos teisėjas, pareiškimas.
156 straipsnis
Civilinės metrikacijos pareigūnai, kurie atliko santuokos ceremoniją sūnums, nesulaukusiems dvidešimt penkerių metų, arba dukroms, nesulaukusioms dvidešimt vienerių metų, santuokos akte nenurodę tėvų ir motinų, senelių ir močiučių bei šeimos sutikimo tais atvejais, kai to reikalaujama, suinteresuotųjų šalių ir Vyriausybės komisaro prie santuokos sudarymo vietos pirmosios instancijos teismo iniciatyva bus nubausti bauda, nustatyta 192 straipsnyje, ir, be to, laisvės atėmimu ne trumpiau kaip šešiems mėnesiams.
157 straipsnis
Kai nebuvo atlikti pagarbos aktai tais atvejais, kai jie yra privalomi, civilinės metrikacijos pareigūnas, atlikęs santuokos ceremoniją, bus nubausti ta pačia bauda ir laisvės atėmimu ne trumpiau kaip vienam mėnesiui.
158 straipsnis
Nuostatos, esančios 148 ir 149 straipsniuose, ir nuostatos 151, 152, 153, 154 ir 155 straipsniuose, susijusios su pagarbos aktu, kuris turi būti atliktas tėvui ir motinai šiuose straipsniuose numatytu atveju, taikomos ir natūraliems (ne santuokoje gimusiems) vaikams, kurie yra teisiškai pripažinti.
159 straipsnis
Natūralus vaikas, kuris nebuvo pripažintas, ir tas, kuris po pripažinimo prarado tėvą ir motiną, arba kurio tėvas ir motina negali pareikšti savo valios, negalės iki dvidešimt vienerių metų amžiaus susituokti negavęs ad hoc (specialiai tam tikslui) jam paskirto globėjo sutikimo.
160 straipsnis
Jei nėra nei tėvo, nei motinos, nei senelių, nei močiučių, arba jei jie visi negali pareikšti savo valios, sūnūs ar dukterys, jaunesni nei dvidešimt vienerių metų, negali sudaryti santuokos be šeimos tarybos sutikimo.
161 straipsnis
Tiesioginėje linijoje santuoka draudžiama tarp visų teisėtų ar natūralių ascendentų ir descendentų (protėvių ir palikuonių) bei svainių toje pačioje linijoje.
162 straipsnis
Šoninėje linijoje santuoka draudžiama tarp teisėto ar natūralaus brolio ir sesers bei to paties laipsnio svainių.
163 straipsnis
Santuoka taip pat draudžiama tarp dėdės ir dukterėčios, tetos ir sūnėno.
164 straipsnis
Vis dėlto Vyriausybė dėl svarbių priežasčių gali panaikinti ankstesniame straipsnyje nustatytus draudimus.
II skyrius
Apie santuokos ceremonijos formalumus
165 straipsnis
Santuoka švenčiama viešai, vienos iš dviejų šalių nuolatinės gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos pareigūno akivaizdoje.
166 straipsnis
Du paskelbimai, nurodyti 63 straipsnyje antraštinėje dalyje „Apie civilinės būklės aktus“, bus atlikti savivaldybėje tos vietos, kur kiekviena iš besituokiančių šalių turi savo nuolatinę gyvenamąją vietą.
167 straipsnis
Vis dėlto, jei dabartinė nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta tik šešių mėnesių gyvenimu, paskelbimai papildomai bus atlikti paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos savivaldybėje.
168 straipsnis
Jei besituokiančios šalys, arba viena iš jų, santuokos atžvilgiu yra kito asmens valdžioje, paskelbimai taip pat bus atlikti tų asmenų, kurių valdžioje jos yra, nuolatinės gyvenamosios vietos savivaldybėje.
169 straipsnis
Vyriausybė arba tie, kuriuos ji tam įgalios, dėl svarbių priežasčių gali atleisti nuo antrojo paskelbimo.
170 straipsnis
Santuoka, sudaryta užsienio šalyje tarp prancūzų, ir tarp prancūzo ir užsieniečio, bus galiojanti, jei ji buvo atlikta pagal toje šalyje įprastas formas, su sąlyga, kad prieš tai buvo atlikti 63 straipsnyje antraštinėje dalyje „Apie civilinės būklės aktus“ nurodyti paskelbimai, ir kad prancūzas nepažeidė nuostatų, esančių ankstesniame skyriuje.
171 straipsnis
Per tris mėnesius po prancūzo sugrįžimo į Respublikos teritoriją santuokos, sudarytos užsienio šalyje, aktas bus perrašytas į viešąjį santuokų registrą jo nuolatinės gyvenamosios vietos vietoje.
III skyrius
Apie prieštaravimus santuokai
172 straipsnis
Teisė pareikšti prieštaravimą santuokos ceremonijai priklauso asmeniui, susietam santuoka su viena iš dviejų besituokiančių šalių.
173 straipsnis
Tėvas, o nesant tėvo – motina, o nesant tėvo ir motinos – seneliai ir močiutės gali pareikšti prieštaravimą savo vaikų ir palikuonių santuokai, net jei šie yra sulaukę dvidešimt penkerių metų.
174 straipsnis
Nesant jokio ascendento, pilnametis brolis ar sesuo, dėdė ar teta, pusbrolis ar pusseserė negali pareikšti jokio prieštaravimo, išskyrus šiuos du atvejus:
- Kai negautas šeimos tarybos sutikimas, reikalaujamas pagal 160 straipsnį;
- Kai prieštaravimas grindžiamas būsimojo sutuoktinio beprotystės būsena: šis prieštaravimas, kurį teismas gali atmesti be sąlygų, bus priimtas tik su sąlyga, kad prieštaraujantis asmuo inicijuos veiksnumo apribojimą (interdikciją) ir dėl to bus priimtas sprendimas per teismo nustatytą terminą.
175 straipsnis
Dviem ankstesniame straipsnyje numatytais atvejais globėjas ar kuratorius globos ar rūpybos metu negalės pareikšti prieštaravimo, nebent jį tam įgaliotų šeimos taryba, kurią jis gali sušaukti.
176 straipsnis
Kiekviename prieštaravimo akte nurodomas statusas, suteikiantis prieštaraujančiajam teisę jį pareikšti; jame pasirenkama nuolatinė gyvenamoji vieta toje vietoje, kurioje turi būti sudaryta santuoka; jame taip pat, nebent jis pateiktas ascendento prašymu, turi būti nurodyti prieštaravimo motyvai: visa tai gresiant negaliojimu ir pareigūno, pasirašiusio aktą su prieštaravimu, nušalinimu.
177 straipsnis
Pirmosios instancijos teismas per dešimt dienų priims sprendimą dėl prašymo panaikinti prieštaravimą.
178 straipsnis
Jei pateikiama apeliacija, sprendimas bus priimtas per dešimt dienų nuo šaukimo.
179 straipsnis
Jei prieštaravimas atmetamas, prieštaraujantieji, išskyrus ascendentus, gali būti nuteisti atlyginti nuostolius.
<…>
Viso kodekse yra 2281 straipsniai.