Žmonų pardavinėjimas Anglijoje buvo keistas, šiandien sunkiai suvokiamas, bet istoriškai gerai dokumentuotas reiškinys, gyvavęs nuo XVII iki XIX amžiaus vidurio. Tai nebuvo oficiali teisinė procedūra, bet liaudiška, bendruomenės pripažįstama skyrybų forma, atsiradusi dėl vienos paprastos priežasties: paprastiems žmonėms skyrybos buvo faktiškai neįmanomos. Anglijos teisė iki pat 1857 m. reikalavo, kad skyrybas patvirtintų Parlamentas, o tai kainavo tiek, kad tik aristokratai galėjo sau tai leisti. Kaimo ir darbininkų klasės žmonės, neturėdami jokios teisinės išeities, sukūrė savotišką „liaudišką skyrybų ritualą“, kuris ilgainiui tapo socialine norma.
Pardavimas vykdavo viešai, dažniausiai turguje, kad būtų „teisėtas“ bendruomenės akyse. Žmona būdavo atvedama su virve ar kantaru ant kaklo — simboliškai, kaip gyvulys, nes pagal to meto teisę moteris buvo laikoma vyro nuosavybe. Vyras garsiai paskelbdavo, kad atsisako savo žmonos ir perduoda ją kitam vyrui, kuris sumokėdavo simbolinę kainą — dažnai šilingą, kartais kelis alaus bokalus. Nuo tos akimirkos bendruomenė laikydavo, kad santuoka baigta, o naujasis vyras prisiima visus įsipareigojimus. Teisiškai tai neturėjo jokios galios, bet praktiškai veikė, nes kaimo bendruomenė pripažindavo šį aktą kaip galutinį.
Ši praktika nebuvo atsitiktinė ar pavienė. Ji buvo tokia paplitusi, kad apie ją rašė laikraščiai, teismai, keliautojai ir net parlamentarai. Paskutiniai žmonų pardavimo atvejai fiksuoti XIX a. viduryje — 1840–1850 m., kai Anglija jau buvo pramoninė valstybė su geležinkeliais, fabrikais ir spauda. Tai rodo, kad patriarchalinė moters kaip nuosavybės samprata buvo giliai įsišaknijusi ir išliko ilgai po to, kai krikščionybė oficialiai skelbė moters „dvasinę lygybę“.
Bažnyčios pozicija šiuo klausimu buvo dviprasmiška. Oficialiai Bažnyčia žmonų pardavinėjimą smerkti turėjo, nes tai buvo akivaizdus santuokos sakramento išniekinimas. Tačiau realybėje Bažnyčia nepasiūlė jokio sprendimo, kuris būtų leidęs paprastiems žmonėms nutraukti netoleruotiną santuoką. Kadangi skyrybos buvo laikomos beveik neįmanomomis, o atskiras gyvenimas be skyrybų buvo laikomas nuodėmingu, žmonės buvo įsprausti į kampą. Bažnyčia reikalavo, kad santuoka būtų neišardoma, bet kartu nesuteikė jokio mechanizmo, kaip išspręsti smurto, neištikimybės ar nesuderinamumo problemas. Todėl žmonų pardavimas tapo savotišku „liaudišku protestu“ prieš bažnytinę ir teisinę sistemą, kuri moterį laikė vyro nuosavybe, bet ne žmogumi su teisėmis.
Bažnyčia taip pat prisidėjo prie patriarchalinės struktūros, kurioje moteris buvo laikoma pavaldžia vyro valdžiai. Krikščioniškoji doktrina, ypač remdamasi Pauliaus laiškais, mokė, kad vyras yra žmonos galva, o moteris turi jam paklusti. Ši teologinė nuostata suteikė moralinį pagrindą teisinei sistemai, kurioje moteris negalėjo savarankiškai nutraukti santuokos, paveldėti turto ar apsiginti nuo smurto. Todėl žmonų pardavimas buvo ne tik socialinis reiškinys, bet ir tiesioginė patriarchalinės teisės bei bažnytinės doktrinos pasekmė.
Ši praktika išnyko tik tada, kai 1857 m. buvo priimtas Civilinės santuokos ir skyrybų įstatymas, leidęs skyrybas per civilinį teismą už prieinamą kainą. Tik tada žmonės pagaliau gavo teisėtą būdą nutraukti santuoką, o žmonų pardavimas tapo nereikalingas. Tačiau iki tol jis buvo vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip patriarchalinė sistema, paremta religija ir teise, vertė moteris į nuosavybės statusą, o vyrus — į savotiškus „pardavėjus“, kurie galėjo atsikratyti žmonos kaip daikto.
Konkrečios istorijos
1. Thomas Hardy (1832 m.)
1832 m. Oksfordšyro turguje vyras vardu Henry Cook atvedė savo žmoną Mary su virve ant kaklo ir garsiai paskelbė ją parduodąs „kaip gerą, darbščią ir sveiką moterį“. Pirkėjas, vietos ūkininkas, sumokėjo vieną šilingą ir kelis bokalus alaus, o minia, susirinkusi kaip į spektaklį, plojo, tarsi tai būtų visiškai normalus sandoris. Nors teisiškai šis aktas neturėjo jokios galios, bendruomenė jį pripažino kaip galutines skyrybas, o Mary išėjo su naujuoju „vyru“ taip ramiai, lyg būtų perėjusi iš vieno darbdavio pas kitą. Šis atvejis tapo toks garsus, kad vėliau įkvėpė Thomas Hardy romaną „The Mayor of Casterbridge“.
2. George Wray parduoda žmoną už vieną šilingą (1847 m.)
1847 m. Jorkšyre George Wray, pavargęs nuo nesutarimų su žmona, nusprendė ją parduoti viešame turguje. Jis atvedė ją su virve ant kaklo, kaip reikalavo tradicija, ir paskelbė, kad parduoda ją „su visais jos privalumais ir trūkumais“. Pirkėjas William Harwood sumokėjo vieną šilingą, o žmona, kaip rašė liudininkai, „išėjo su juo taip ramiai, lyg būtų nusipirkęs naują paltą“. Šis atvejis buvo aprašytas vietos spaudoje ir sukėlė diskusijų bangą, tačiau teismai nieko nedarė — tai buvo laikoma „liaudišku papročiu“, kurio valdžia vengė liesti.
3. Paskutinis oficialiai užfiksuotas žmonos pardavimas (1887 m.)
Nors dauguma mano, kad ši praktika baigėsi XIX a. viduryje, paskutinis dokumentuotas atvejis įvyko net 1887 m. Šefilde. Vyras vardu John Thompson pardavė savo žmoną už penkis šilingus, o sandoris buvo patvirtintas viešai, su liudininkais ir netgi su rašytine „sutartimi“, kurią pasirašė abu vyrai. Nors policija apie tai sužinojo, jie atsisakė kištis, nes bendruomenė laikė šį aktą „galiojančiu“, o pati moteris pareiškė, kad nori gyventi su naujuoju vyru. Tai rodo, kaip giliai įsišaknijusi buvo idėja, kad moteris yra perduodama kaip nuosavybė.
4. „Dukters pardavimas“ — priverstinė santuoka už pinigus (XVIII–XIX a.)
Nors dukterų aukcionų Anglijoje nebuvo, daugybė istorijų liudija, kad tėvai „pardavinėjo“ dukteris per priverstines santuokas, ypač skurdžiose šeimose. Vienas garsiausių atvejų — 1766 m. Kornvalyje, kur kalnakasys pardavė savo 14-metę dukterį už 3 gvinėjas vyresniam našliui, kuris ją pasiėmė kaip tarnaitę ir žmoną. Bendruomenė tai laikė „teisėtu sandoriu“, nes tėvas turėjo teisę „perduoti“ dukterį, o Bažnyčia santuoką palaimino, nes mergina „neprieštaravo“ — nors jos sutikimas buvo akivaizdžiai priverstinis. Tokie atvejai rodo, kad dukterų pardavimas egzistavo ne kaip aukcionas, o kaip patriarchalinė teisė disponuoti moters gyvenimu.