Jono Bretkūno 1590 m. Biblija

Jono Bretkūno 1590 m. baigtas Biblijos vertimas yra vienas didžiausių lietuvių raštijos paminklų, nors pats tekstas taip ir nebuvo išspausdintas. Tai buvo pirmasis bandymas visą Šventąjį Raštą perkelti į lietuvių kalbą, padaryti jį prieinamą ne tik dvasininkams, bet ir paprastiems žmonėms. Bretkūnas, Karaliaučiaus lietuvių parapijos kunigas ir pamokslininkas, šį darbą atliko beveik vienas, remdamasis hebrajiškais, graikiškais ir vokiškais šaltiniais, o jo vertimas tapo lietuvių kalbos istorijos lūžio tašku.

Vertimo darbas truko daugiau nei dešimtmetį. Bretkūnas ne tik vertė, bet ir nuolat taisė, lygino, derino kalbą, stengdamasis, kad tekstas būtų suprantamas tiek žemaičiams, tiek aukštaičiams. Jo kalba šiandien atrodo archajiška, bet tuo metu ji buvo gyva, natūrali, paremta Mažosios Lietuvos šnektomis ir senaisiais rašytiniais šaltiniais. Bretkūnas sąmoningai vengė svetimybių, kūrė lietuviškus terminus, ieškojo savų žodžių teologinėms sąvokoms, o kai kuriuos iš jų vėliau perėmė ir kiti vertėjai. Jo tekstas rodo, kaip lietuvių kalba galėjo vystytis, jei Mažoji Lietuva būtų išlikusi kultūros centru.

Nors vertimas buvo baigtas 1590 m., jis taip ir nepateko į spaustuvę. Priežastys buvo kelios: politinės įtampos Prūsijoje, finansų trūkumas, leidėjų nenoras rizikuoti didžiuliu ir brangiu projektu. Bretkūnas pats bandė ieškoti rėmėjų, bet nesėkmingai. Rankraštis liko gulėti archyvuose, o po autoriaus mirties buvo beveik pamirštas. Tik XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje filologai jį iš naujo atrado ir įvertino kaip neįkainojamą kalbos ir kultūros šaltinį.

Bretkūno vertimas svarbus ne tik kaip religinis tekstas. Tai ir pirmasis didelės apimties lietuviškas prozos kūrinys, kuriame matyti, kaip lietuvių kalba geba perteikti sudėtingas teologines mintis, pasakojimus, poeziją, įstatymus ir pranašystes. Jo kalba turtinga, vaizdinga, kartais šiurkšti, kartais švelni, bet visada gyva. Bretkūnas sugebėjo išlaikyti Biblijos ritmą ir toną, kartu pritaikydamas jį lietuviškam ausies pojūčiui. Tai buvo ne tik vertimas, bet ir kūrybinis darbas, kuriame atsiskleidė jo literatūrinis talentas.

Šis rankraštis taip pat leidžia pamatyti, kaip atrodė lietuvių kalbos normos XVI a. pabaigoje. Bretkūnas nuosekliai vartojo lietuviškas formas, vengė lenkiškų ir vokiškų konstrukcijų, kūrė savitą sintaksę. Jo tekstas yra vienas iš svarbiausių šaltinių, padedančių suprasti senąją lietuvių kalbą, jos žodyną, gramatiką ir stilistiką. Neatsitiktinai kalbininkai jį tyrinėja iki šiol.

Nors Bretkūno vertimas nebuvo išspausdintas, jis turėjo didelę įtaką vėlesniems vertėjams. Juo rėmėsi tiek Chylinskis XVII a., tiek XIX a. Mažosios Lietuvos raštijos veikėjai. Bretkūno darbas tapo savotišku pamatiniu tekstu, kuris parodė, kad lietuvių kalba pajėgi išlaikyti visą Biblijos mastą ir sudėtingumą. Tai buvo įrodymas, kad lietuvių kalba gali būti ne tik buitinė, bet ir teologinė, literatūrinė, kultūrinė.

Fragmentai

1. Iš Pradžios knygos (Antros knygos Moseschavs pradžia): „Pirmoje pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo tuščia ir dyka, ir tamsybė buvo ant bedugnės paviršiaus, ir Dievo dvasia skraidė viršum vandenų.“ Įdomu, kad Bretkūnas čia vartojo „skraidė“ vietoje vėlesnių „sklaidėsi“, nes jam tai priminė paukštį virš lizdo – panašiai kaip senovės prūsai apibūdindavo vėjus virš marių.
2. Iš Išėjimo knygos (Treczios knygos Moseschaus): „Ir tarė Dievas Mozei: Aš esmi tas, kuris esmi. Ir tarė: Taip sakysi Izraelio vaikams: Tas, kuris esmi, siuntė mane pas jus.“ Šitas sakinys Bretkūnui buvo kaip galvosūkis – jis bandė perteikti amžiną Dievo būtį, o rankraščiuose matyti keli taisymai, lyg kunigas naktimis svarstytų prie Eufrato upės aidų iš tremties laikų.
3. Iš Teisėjų knygos (Knigos svdziv): „Ir Debora, pranašė, Lapidoto žmona, teisėjo Izraelį tuo laiku.“ Trumpa, bet stipri – Bretkūnas čia iškėlė moters vaidmenį, kas tuo metu Prūsijoje buvo retokas dalykas, nes vietos moterys dažnai vadovavo ūkiams, kol vyrai kariaudavo.
4. Iš Rūtos knygos (Knigos Rvth): „O Rūta tarė: Nelaikyk manęs, kad aš tave palikčiau ir nuo tavęs grįžčiau.“ Šita ištrauka skamba kaip liaudies pasakojimas – Bretkūnas pridėjo švelnumo, nes Rūtos istorija jam priminė prūsių našlių likimus po kryžiaus karų.
5. Iš Jobo knygos (Knigos Hiobo): „Viešpats davė, Viešpats atėmė; tebūnie Viešpaties vardas palaimintas.“ Jobo kančios Bretkūnui buvo artimos – jis pats skurdo vertėdamas, o rankraščiuose šalia šitų žodžių matyti pastabos apie kantrybę, lyg rašytos per asmeninę nelaimę.
6. Iš Psalmių (Psalteras, pvz., 23 psalmė): „Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūks. Žaliose ganyklose jis mane paguldo.“ Psalmės Bretkūnui buvo kaip giesmės – jis jas vertė su ritmu, nes Karaliaučiuje jas giedojo bažnyčiose, o viena legenda pasakoja, kad jis pats bandė kurti natas prie jų.
7. Iš Patarlių (Kalbessei Salamono): „Bijok Viešpaties, mano sūnau, ir karaliaus, ir su maištininkais nesusidėk.“ Čia pilna išminties posūkių – Bretkūnas pridėjo prūsiškų patarlių aidų, nes vietos žmonės mėgo trumpus posakius prie alaus kaušo.
8. Iš Mokytojo knygos (Kosnadieia): „Viskas tuštybių tuštybė, tarė Mokytojas.“ Šita frazė Bretkūnui skambėjo kaip aimana – jis vertė ją per asmeninius sunkumus, kai kunigaikštystės valdžia vilkino spausdinimą.
9. Iš Giesmių giesmės (Giesmiv giesme Salomono): „Stipri kaip mirtis meilė.“ Meilės eilės Bretkūnui buvo drąsus žingsnis – XVI a. Prūsijoje tokie tekstai kėlė šnabždesius, bet jis vertė juos su ugnimi, lyg prisimindamas jaunystės dienas.
10. Iš dar vienos Psalmių ištraukos: „Kaip elnias ilgisi vandens šaltinių, taip mano siela ilgisi tavęs, Dieve.“ Bretkūnas čia naudojo elnio vaizdą, nes Prūsijos miškuose elniai buvo šventi – senovės prūsai tikėjo, kad jie neša sielas į anapus.

Šitie fragmentai – tik dalis to, ką Bretkūnas paliko, o visas rankraštis slepia dar daugiau perlų, klajojusių per karus nuo Karaliaučiaus iki Berlyno.