Gesta Danorum – pažodžiui „Danų žygdarbiai“ – tai didysis Sakse Gramatiko XII a. pabaigos lotyniškas veikalas, tapęs svarbiausiu Danijos viduramžių istorijos ir mitologijos šaltiniu. Nors kūrinys apima tiek legendinę, tiek istorinę Danijos praeitį, vienas ryškiausių jo epizodų yra pasakojimas apie danų žygius prieš Riugeno slavus ir jų šventvietes. Šioje dalyje Sakses pateikia aiškiai krikščionišką interpretaciją, kurioje pagonių religija vaizduojama kaip klaidinga, tamsi ir pavojinga.
Kronikoje išsamiai aprašomas Arkonoje stovėjusio slavų dievo Svantovito sunaikinimas. Sakses Gramatikas šį įvykį pateikia kaip ne tik karinę, bet ir dvasinę pergalę: danai, jo akimis, ne tik užėmė tvirtovę, bet ir išvadavo slavus iš „aklumo“, kuriame juos laikė pagoniškas kultas. Tai atsispindi ir citatoje: „Jų širdys buvo apakintos klaidingo tikėjimo, jie garbino kurčią ir nebylų stabą vietoj gyvojo Dievo.“ Tokia retorika būdinga visam kūriniui – pagonių dievai vaizduojami kaip bejėgiai, o jų garbintojai – kaip suklaidinti ir dvasiškai akli.
Sakses Gramatikas siekia parodyti, kad danų valdovai vykdė ne tik politinę ekspansiją, bet ir Dievo valią. Stabų naikinimas jam yra moralinis ir teologinis aktas, kuriuo įtvirtinama krikščioniška tvarka. Riugeno slavų religija pateikiama kaip klaidinga ir pavojinga, o jų šventvietės – kaip tamsos židiniai, kuriuos būtina sunaikinti. Tokiu būdu Gesta Danorum tampa ne tik istorine kronika, bet ir ideologiniu tekstu, pateisinančiu karinius žygius kaip dvasinę misiją.
Gesta Danorum struktūra (16 knygų)
I knyga – Danų kilmė ir pirmieji legendiniai karaliai
Aprašoma mitinė Danijos pradžia, legendiniai valdovai, pusiau dieviški herojai, ankstyvos kovos su kaimynais. Tai labiau mitologija nei istorija.
II knyga – Legendiniai karai ir herojai
Tęsiamos pasakos apie ankstyvuosius danų valdovus, jų žygius, kovas su švedais, norvegais ir kitomis gentimis. Daug epinių motyvų.
III knyga – Hrolfas Krakė ir danų didvyrių epocha
Vienas žymiausių Danijos legendinių karalių. Herojiniai mūšiai, išdavystės, dorybės ir žygdarbiai. Tai danų epinė tradicija, artima islandų sagoms.
IV knyga – Karai su švedais ir norvegais, dinastinės kovos
Daug dėmesio skiriama valdovų tarpusavio kovoms, kerštui, valdžios perėmimui. Tai pereinamoji dalis nuo mitų prie istorijos.
V knyga – Pirmieji istoriškesni valdovai ir Danijos plėtra
Atsiranda daugiau realių istorinių figūrų. Aprašomi žygiai į pietus, kovos su germanų gentimis, pirmieji kontaktai su krikščionybe.
VI knyga – Danų ekspansija į pietus ir Baltijos regioną
Čia prasideda aiškesnė politinė istorija: žygiai prieš slavus, kovos dėl įtakos Baltijos jūroje, pirmieji susidūrimai su Riugeno gentimis.
VII knyga – Danų valdovų konsolidacija ir kovos su sukilimais
Daug vidinių konfliktų, sukilimų, kovų dėl sosto. Danija stiprėja kaip karalystė.
VIII knyga – Danų valdžia Baltijos jūroje
Aprašomi žygiai į pietines Baltijos pakrantes, kovos su vendais (slavais), piratų malšinimas, prekybos kelių kontrolė.
IX knyga – Danų ir slavų konfliktai
Čia prasideda intensyvesni žygiai prieš slavus, ypač Riugeno gyventojus. Tai tiesioginis kontekstas vėlesniam Arkono sunaikinimui.
X knyga – Danų valdovų krikščioniškos reformos
Daugiau dėmesio skiriama krikščionybės įsitvirtinimui Danijoje, bažnyčių statybai, dvasininkų vaidmeniui. Tai ideologinis pasirengimas „šventiems karams“.
XI knyga – Danų žygiai į Riugeną ir slavų žemes
Prasideda pasakojimas apie didžiuosius žygius prieš Riugeno slavus. Aprašomi mūšiai, tvirtovių puolimai, politinės intrigos.
XII knyga – Arkono apgultis ir Svantovito sunaikinimas
Tai garsiausia Gesta Danorum dalis. Aprašoma: – Arkono tvirtovės užėmimas – šventojo Svantovito šventyklos sunaikinimas – stabų išniekinimas – slavų pavergimas ir krikštijimas
Čia randama ir tavo cituota retorika apie „apakintus klaidingo tikėjimo“ pagonis.
XIII knyga – Danų valdžia Riugene ir slavų pavergimas
Aprašoma, kaip danai įtvirtina valdžią Riugene, įveda krikščionybę, paskiria vietinius valdovus, renka duokles.
XIV knyga – Danų karaliaus Valdemaro I žygiai ir reformos
Daug dėmesio skiriama Valdemaro I politikai, jo santykiams su Bažnyčia, žygiais ir valstybės stiprinimu.
XV knyga – Valdemaro II laikai ir Danijos galybės viršūnė
Aprašoma Danijos ekspansija į Estiją, žymusis mūšis prie Lyndanise (1219), kur, pasak tradicijos, nukrito Danijos vėliava Dannebrog.
XVI knyga – Danijos karalystės krizės ir žlugimai
Paskutinė knyga apima politines intrigas, karus, pralaimėjimus ir Danijos galybės smukimą. Tai tamsesnis, labiau politinis pasakojimas.
Ištrauka
XIV knyga, 39 skyrius (Apie Arkonos užėmimą ir Svantevito sunaikinimą)
„[…] Šventykloje stovėjo didžiulė statula (simulacrum), savo dydžiu pranokstanti bet kokio žmogaus kūno apimtis, nuostabi tuo, kad turėjo keturias galvas ir tiek pat kaklų, žvelgiančių į keturias puses. […] Dešinėje rankoje ji laikė ragą, pagamintą iš įvairių metalų rūšių, kurį žynys, išmanantis jos apeigas, kasmet pripildydavo vynu, kad iš skysčio lygio nuspėtų ateinančių metų derlių. […]
[Danų karalius Valdemaras ir vyskupas Absalonas įsako sunaikinti stabą.]
Tuomet [kariai] užmetė virves ant stabo kojų, norėdami jį nuversti, kad, nutraukę jį žemėn, galėtų sukapoti į gabalus. Tačiau baimindamiesi, kad, nepaisydami [stabo] bejėgiškumo, patys nenukentėtų nuo jo svorio jam virstant, liepė gyventojams pašalinti uždangą ir nugriauti šventyklos lubas.
Tuomet gyventojai, vis dar tikėdami, kad dievybė savo galia nubaus mūsų žmones už tokį įžūlumą, susirinko aplinkui, tikėdamiesi pamatyti greitą [danų] žūtį. Tačiau kai pamatė, kad statula, traukiama virvių, griuvo ir subyrėjo, o tas didingas dievas, kurį jie garbino, pasirodė esąs tik didžiulis medžio gabalas, jų pagarba virto panieka. Jie ėmė tyčiotis iš to, ką anksčiau dievino, ir gėdytis savo kvailumo, kad tiek metų tarnavo tokiam apgailėtinam rąstui.
Ir štai, kai [stabas] buvo išvilktas į aikštę, pasimatė jo vidus: jis buvo pilnas žiurkių, kurios ten buvo susisukusios lizdus. Taip tas didingas dievas, kurio bijojo visa slavų žemė, baigėsi tuo, kad tapo pajuokos objektu ir pelių buveine.
[…] Taip jų klaidingas tikėjimas (superstitio) buvo išsklaidytas, ir jie, atmetę savo stabus, priėmė tikrąjį tikėjimą.“