Gamtoje babuinai, moksliniu pavadinimu Papio genties beždžionės, klajoja Afrikos pievose ir uolėtose kalvose, kur stambūs patinai su sidabriniais karčiais valdo dideles grupes, o kiekvieną rytą visas būrys triukšmingai šaukia tekant saulei. Senovės egiptiečiai, stebėdami hamadryas babuinus iš Nubijos kraštų, kurie natūraliai stojasi ant užpakalinių kojų ir kelia priekines letenas auštant, pamatė tikrą dievišką apeigą – tarsi gyvūnai šlovintų Ra, saulės dievą, pranašaudami naują dieną.
Šie gyvūnai tapo Toto, išminties ir rašto dievo, simboliu – dažnai vaizduojami su babuino galva, sėdinčiu prie hieroglifų lentelių arba laikančiu mėnulio diską. Požemio tekstuose, pavyzdžiui Amduate, dvylika babuinų žymi nakties pabaigą: jie kelia rankas prieš saulės valtį, skelbdami Ra pergalę prieš tamsą ir atgimimą. Kapų sienose šie motyvai kartojasi kaip vilties ženklas – net chaoso jėgos nusilenkia šviesai.
Egipto žemėse babuinai negyveno laisvėje, tad faraonai juos gabendavo iš tolimų ekspedicijų – iš Puntos krašto, dabartinės Somalio ar Eritrėjos pakrančių. Laivai ir karavanai veždavo šiuos egzotiškus gyvus dievus, kurie šventyklose gyveno prabangiai, o po mirties būdavo mumifikuojami su aukso detalėmis. Įdomi detalė: kai kurių mumijų kaulai rodo aiškius trūkumus – deformuotas stuburas nuo per mažo judėjimo ir vitamino D stokos, nes nelaisvėje jie retai matydavo saulę, nors buvo garbinami kaip jos šaukliai.
Dar keistesnė istorija – egiptiečiai bandė veisti babuinus nelaisvėje, kad netrūktų šventų gyvūnų ritualams, o kai kuriuose piešiniuose jie net groja muzikos instrumentais ar saugo tvarką kaip mitiniai sargybiniai. Šios beždžionės priminė apie amžiną ciklą: triukšmingas aušros choras – ženklas, kad po bet kokios tamsos ateina šviesa. Net dabar Etiopijos aukštumose laukiniai hamadryas babuinai tęsia tą patį rytinį ritualą, tarsi niekas nebūtų pasikeitę per tūkstančius metų.
Kuo skiriasi babuinai nuo beduinų
Babuinai – tai stambios beždžionės su ilga uodega ir ryškiu snukiu, gyvenančios Afrikos savanose būriais, kur hierarchija griežta, o patinai kovoja dantimis dėl vadovavimo. Beduinai gi – arabų kilmės klajokliai žmonės iš Arabijos pusiasalio ir Šiaurės Afrikos dykumų, garsėjantys kupranugarių karavanais, palapinių stovyklomis ir svetingumo tradicijomis. Vienas juokingas sutapimas – abu puikiai prisitaikę prie atšiauraus klimato: babuinai ištveria karštį ieškodami šešėlio po akmenimis, o beduinai slepiasi po juodomis ožkų vilnos palapinėmis, kurios viduje išlieka vėsios net vidurdienį. Skirtumas akivaizdus: babuinai šaukia aušrą instinktyviai, o beduinai gieda maldas penkis kartus per dieną, abu tarsi sveikindami saulę, bet vienas – gyvūnas, kitas – žmogus su turtinga kultūra. Kartais keliautojai senovėje painiojo pavadinimus dėl panašaus skambesio, bet vienas ropščiasi medžiais, kitas joja per smėlynus.