Materija yra sąvoka, kilusi iš lotyniško žodžio materia, kuris reiškia „medžiaga“, „žaliava“, „tai, iš ko kažkas padaryta“. Dar senesnė šaknis siekia mater – „motina“. Tai nėra atsitiktinumas: senovės mąstyme materija buvo suvokiama kaip „motina“, iš kurios gimsta visi daiktai. Ši etimologija jau pati savaime atskleidžia dvi pagrindines reikšmes: materija kaip fizinė substancija ir materija kaip metafizinė prigimtis, iš kurios kyla pasaulis.
Kasdienėje kalboje materija reiškia bet kokią fizinę medžiagą — tai, kas turi masę, tūrį, struktūrą. Tačiau filosofijoje ir religijoje materija yra daug daugiau: tai klausimas apie tikrovės pagrindą, apie tai, kas yra „tikra“, kas yra „pasaulis“, ir ar materija yra pirminė, ar antrinė dvasios atžvilgiu.
Materija fizikoje
Fizikoje materija reiškia viską, kas turi masę, užima erdvę ir gali sąveikauti per fizines jėgas. Tradiciškai materija buvo suprantama kaip „kietos dalelės“, tačiau šiuolaikinė fizika šį vaizdą visiškai pakeitė. Kvantinė mechanika ir reliatyvumo teorija parodė, kad materija nėra tvirta substancija, o energijos, laukų ir tikimybių struktūra. Atomas, kuris kadaise buvo laikomas nedaloma dalelyte, dabar suvokiamas kaip beveik tuščia erdvė, kurioje energijos laukai sukuria dalelių elgesį. Dar daugiau — Einšteino lygtis E = mc² parodė, kad materija ir energija yra tas pats reiškinys skirtingomis formomis. Todėl fizikoje materija nėra „daiktas“, o procesas, struktūra, santykis. Tai reiškia, kad net pati fizika priartėja prie metafizikos: materija nėra paprasta, ji yra giliai paslaptinga, nuolat kintanti ir iš esmės neatskiriama nuo energijos, erdvės ir laiko.
Materija filosofijoje
Filosofijoje materija yra vienas iš centrinių metafizikos klausimų. Skirtingos tradicijos ją suprato visiškai priešingai.
Antikoje materija buvo suvokiama kaip pasyvi, neapibrėžta substancija, kuriai formą suteikia kažkas kitas. Aristotelis materiją vadino hylē — „mišku“, „žaliava“, iš kurios forma sukuria konkretų daiktą. Materija čia nėra aktyvi, ji laukia, kol bus „įforminta“. Tai tarsi molis, kurį skulptorius paverčia statula.
Platonas materiją laikė netobula, chaotiška, beveik blogio šaltiniu. Tik idėjos yra tikros, o materija — jų šešėlis. Tai pirmasis didelis dualizmas: dvasia prieš materiją.
Materialistai (pvz., Demokritas, vėliau Hobbesas, Marxas) teigė priešingai: materija yra pirminė, o dvasia — tik materijos funkcija. Pagal šią tradiciją viskas, kas egzistuoja, yra fizinė realybė, o sąmonė — tik sudėtingų materijos struktūrų produktas.
Idealistai (pvz., Berkeley, Hegelis) sakė, kad materija yra antrinė, priklausoma nuo dvasios, proto ar Dievo. Pagal juos materija neegzistuoja savaime — ji yra proto suvokimo forma.
Šiuolaikinėje filosofijoje materija nebėra suprantama kaip „kieta substancija“. Kvantinė fizika parodė, kad materija yra energijos, laukų, tikimybių ir santykių tinklas. Tai iš esmės pakeitė metafiziką: materija nebėra „daiktas“, o procesas.
Materija religijoje
Religinė materijos samprata priklauso nuo tradicijos, bet visur ji susijusi su klausimu: ar pasaulis yra Dievo kūrinys, ar Dievo dalis, ar Dievui priešinga substancija?
Monoteizme (judaizme, krikščionybėje, islame) materija yra Dievo sukurta. Ji nėra bloga, bet nėra ir dieviška. Tai kūrinys, kuris turi pradžią ir pabaigą. Materija čia nėra amžina — tik Dievas yra amžinas. Tai reiškia, kad materija nėra savarankiška: ji priklauso nuo dieviškos valios.
Gnosticizme materija laikoma blogiu, kalėjimu, kuriame įkalinta dvasia. Pasaulį sukūrė ne aukščiausias Dievas, o žemesnė, klaidinga būtybė (demiurgas). Tai radikalus dualizmas: dvasia gera, materija bloga.
Hinduizme materija (prakriti) yra viena iš dviejų kosmoso pusių, kita — dvasia (purusha). Materija čia nėra bloga, bet ji yra iliuzinė, nuolat kintanti, todėl negali suteikti tikros laimės. Tik dvasia yra nekintanti.
Budizme materija yra viena iš penkių agregatų, sudarančių žmogų. Ji nėra bloga, bet nėra ir tikra — tai nuolat kintantis reiškinių srautas, neturintis pastovios esmės.
Kabalistikoje materija yra žemiausias dieviškos šviesos kondensacijos lygmuo. Tai ne priešingybė Dievui, o Dievo energijos „sutankėjimas“.
Religijoje materija visada yra susijusi su klausimu: ar pasaulis yra tikras, ar tik šešėlis? Ar materija yra Dievo kūrinys, ar Dievo paslėpimas? Ar ji yra kliūtis, ar kelias?
Materija kaip metafizinė problema
Materijos reikšmė slypi ne fizikoje, o metafizikoje. Materija yra klausimas apie:
- kas yra tikrovė
- kas yra būtis
- kas yra pasaulis
- kas yra žmogus
- kas yra dvasia
Materija gali būti suprasta kaip:
- pagrindas, iš kurio viskas kyla
- iliuzija, kuri slepia tikrąją realybę
- Dievo kūrinys, turintis prasmę
- chaosas, kuriam reikia formos
- energija, kuri nuolat keičiasi
- procesas, o ne substancija
Kiekviena tradicija atsako skirtingai, bet visos sutaria dėl vieno: materija nėra paprasta. Ji yra pati tikrovės šerdis, bet kartu ir didžiausia paslaptis.