Endogamija yra socialinė taisyklė, reikalaujanti, kad individas tuoktųsi arba kurtų šeimą savo grupės viduje. Žodis kilęs iš graikų kalbos: endo – „viduje“, gamos – „santuoka“. Tai reiškia „vidinę santuoką“. Endogamija yra vienas seniausių žmonių bendruomenių organizavimo principų, aptinkamas tiek gentinėse, tiek kastinėse, tiek religinėse sistemose. Ji reguliuoja, kas laikomas „savuoju“, o kas – „svetimu“, ir taip formuoja grupės tapatybę, ribas bei paveldimumo struktūrą.
Antropologijoje endogamija dažnai siejama su grupės grynumo, tapatybės išsaugojimo ir paveldėjimo logika. Tokiose visuomenėse santuoka su išorės nariu laikoma nepageidaujama arba net draudžiama, nes gali pažeisti klano, kastos ar religinės bendruomenės vientisumą. Pavyzdžiui, Indijos kastų sistema remiasi griežta endogamija: kiekviena kasta privalo tuoktis tik savo sluoksnyje. Panašiai elgiasi ir kai kurios žydų, musulmonų ar kitų religinių bendruomenių grupės, siekiančios išlaikyti tradicijas ir kultūrinį identitetą.
Endogamija taip pat gali būti susijusi su ekonominiais interesais. Kai kuriose visuomenėse santuoka grupės viduje padeda išlaikyti žemę, turtą ar valdžią vienose rankose. Tokiu būdu endogamija tampa ne tik kultūrine, bet ir strategine priemone, reguliuojančia išteklių paskirstymą.
Zigmundas Froidas endogamiją nagrinėjo kaip psichologinį ir kultūrinį priešpriešą egzogamijai. Jo teorijoje egzogamija atsiranda kaip draudimas turėti lytinių santykių su artimais giminaičiais, o endogamija – kaip likusi, „leidžiamoji“ sfera, kurioje santuoka vis dar vyksta pagal grupės taisykles. Froidas manė, kad endogamija yra senesnė už egzogamiją: pirmykštė horda gyveno endogamiškai, nes tėvas monopolizavo moteris, o sūnūs buvo išstumti. Tik po tėvo nužudymo atsirado egzogamija kaip tabu sistema. Todėl endogamija Froido teorijoje yra pradinė, instinktyvi struktūra, o egzogamija – kultūrinė, moralinė ir religinė reakcija į pradinį nusikaltimą.
Religiniu požiūriu endogamija įgauna sakralinį pobūdį. Kai kurios bendruomenės laiko santuoką su išorės nariu ne tik socialine klaida, bet ir dvasiniu pavojumi, galinčiu pažeisti protėvių liniją ar dievišką tvarką. Tokie draudimai dažnai lydimi ritualų, kurie patvirtina, kad santuoka grupės viduje yra palaiminta ir teisėta. Endogamija taip tampa ne tik socialine taisykle, bet ir religine pareiga, saugančia bendruomenės tapatybę.
Endogamija yra vienas iš tų principų, kurie atskleidžia, kaip žmonės kuria ribas tarp „savų“ ir „svetimų“, kaip reguliuoja seksualinius santykius ir kaip palaiko kultūrinę tapatybę. Ji jungia biologiją, socialinę struktūrą, religiją ir psichologiją. Froido interpretacijoje endogamija yra pirmykštė, instinktyvi tvarka, o antropologijoje – vienas svarbiausių mechanizmų, kuriuo bendruomenės saugo savo identitetą ir paveldą.