Pradinė horda (Urhorde) yra Zigmunto Froido sukurta hipotetinė pirmykštės žmonių bendruomenės struktūra, kurią jis išplėtojo veikale „Totemas ir tabu“. Tai nėra istorinis faktas, o psichoanalitinis mitas, skirtas paaiškinti religijos, moralės, tabu ir socialinės tvarkos kilmę. Froidas rėmėsi Charleso Darwino idėja, kad ankstyvieji žmonės gyveno mažose grupėse, kurias valdė vienas dominuojantis patinas. Šią biologinę prielaidą jis transformavo į psichologinį modelį, kuriame centrinę vietą užima tėvo figūra, jo valdžia ir jo nužudymo pasekmės.
Froido pradinėje hordoje visus valdė vienas galingas tėvas – stiprus, pavydus ir despotiškas. Jis monopolizavo moteris, neleido sūnums turėti seksualinių partnerių ir valdė grupę jėga. Sūnūs, išstumti ir pavergti, kaupė pyktį ir pavydą, bet kartu jautė ir pagarbą bei baimę. Ši dviguba emocija – ambivalencija – yra esminė Froido teorijoje. Galiausiai, pasak Froido, sūnūs susivienijo, nužudė tėvą ir jį suvalgė ritualiniame kanibalizme. Šis aktas simbolizavo tiek agresiją, tiek troškimą įgyti tėvo jėgą. Tačiau nužudymas sukėlė ir kaltę, kuri tapo pagrindu naujai socialinei tvarkai.
Po tėvo nužudymo sūnūs suprato, kad negali vienas kitam tapti naujais tironais. Todėl jie sukūrė tabu sistemą: draudimą nužudyti totemą (tėvo simbolį) ir draudimą turėti lytinių santykių su motinomis bei seserimis. Šie draudimai, Froido manymu, yra pirmieji moralės ir religijos elementai. Totemas tapo nužudyto tėvo pakaitalu – jį garbino, bet kartu ir bijojo. Ritualinis totemo nužudymas ir suvalgymas, atliekamas tik tam tikromis progomis, atkartojo pradinį nusikaltimą ir kartu jį atpirko. Taip atsirado religiniai ritualai, kolektyvinė kaltė ir bendruomenės solidarumas.
Froidas teigė, kad šis mitinis įvykis paliko neišdildomą žymę žmonijos psichikoje. Pradinės hordos nužudymo kaltė tapo moralės, įstatymo ir religijos šaltiniu. Tėvo figūra, iš pradžių reali ir tironiška, vėliau transformavosi į dievybę – visagalį, baudžiantį, bet kartu globojantį autoritetą. Monoteizmas, Froido manymu, yra vėlyvas šios pradinės traumos atgarsis: vienas dievas – vienas tėvas. Religija taip tampa kolektyvine neuroze, kurioje žmonija nuolat kartoja ir perdirba pradinį nusikaltimą bei kaltę.
Nors pradinė horda nėra istorinis faktas, ji yra psichologinis modelis, leidžiantis suprasti, kaip Froidas aiškino religijos, moralės ir socialinės tvarkos kilmę. Tai mitas apie valdžią, agresiją, kaltę ir tėvo figūros įtaką žmogaus psichikai. Ši teorija sulaukė daug kritikos, tačiau jos įtaka religijos psichologijai, antropologijai ir kultūros studijoms išliko didžiulė. Pradinė horda yra vienas iš tų Froido konceptų, kurie, nepaisant ginčų, atskleidžia jo gebėjimą jungti biologiją, mitą ir psichologiją į vieną galingą interpretacinę schemą.