Ambivalencija yra vienas iš kertinių psichoanalizės terminų, apibūdinantis žmogaus gebėjimą vienu metu jausti du priešingus jausmus tam pačiam objektui. Pats žodis kilęs iš lotynų kalbos: „ambi-“ reiškia „abu“, o „valentia“ – „jėga“ arba „polinkis“. Taigi ambivalencija pažodžiui reiškia dvigubą emocinę trauką, kai meilė ir neapykanta, pagarba ir baimė, troškimas ir pasibjaurėjimas egzistuoja kartu, vienu metu, vienoje psichinėje erdvėje. Freudas šį terminą pavertė vienu svarbiausių įrankių aiškinant ne tik individualią psichologiją, bet ir religijos, moralės bei kultūros kilmę.
Freudo požiūriu, ambivalencija nėra atsitiktinis jausmų susipynimas, o universali žmogaus psichikos struktūra. Ji ypač ryški santykiuose su tėvais, kurie vaikui yra ir meilės, ir baimės, ir priklausomybės, ir konkurencijos objektai. Ši dviprasmybė, anot Freudo, niekada visiškai neišnyksta: ji transformuojasi, sublimuojasi, persikelia į autoritetus, moralę, įstatymus ir religinius simbolius. Todėl ambivalencija tampa ne tik individualios psichikos, bet ir kolektyvinės kultūros pagrindu.
Religijos kontekste ambivalencija įgauna ypatingą reikšmę. Dievas daugelyje religijų yra ir mylintis globėjas, ir griežtas teisėjas; jis teikia paguodą, bet kartu kelia baimę. Tikintysis jaučia ir artumą, ir distanciją, ir pasitikėjimą, ir nerimą. Ši dviguba emocinė struktūra, Freudo manymu, yra tiesioginė tėvo figūros psichologinė projekcija. Vaiko santykis su tėvu – meilė, pavydas, baimė, pagarba – vėliau perkeliami į santykį su dievybe. Todėl religija, anot Freudo, yra kolektyvinis būdas suvaldyti ambivalenciją, kurią žmogus jaučia autoritetui ir savo paties troškimams.
Ambivalencija taip pat aiškiai matoma totemizme, kurį Freudas analizavo veikale „Totemas ir tabu“. Totemas yra ir gerbiamas, ir draudžiamas; jis yra protėvis, kurį reikia saugoti, bet kartu ir gyvūnas, kurį rituališkai galima nužudyti ir suvalgyti. Ši dviguba pozicija – pagarba ir agresija – yra ambivalencijos esmė. Freudas teigė, kad tokie ritualai yra būdas simboliškai išspręsti vidinį konfliktą tarp meilės ir priešiškumo, kuris kyla iš pradinės tėvo figūros ambivalencijos.
Ambivalencija religijoje nėra trūkumas ar klaida. Tai psichologinis mechanizmas, leidžiantis žmogui gyventi su prieštaringais impulsais, kurių neįmanoma visiškai panaikinti. Ji paaiškina, kodėl religiniai simboliai dažnai turi dvigubą prasmę: jie ir traukia, ir gąsdina; jie suteikia saugumą, bet kartu primena apie draudimus. Ambivalencija yra ne tik emocinė būsena, bet ir kultūrinė struktūra, padedanti suprasti, kaip žmonės kuria prasmes, ritualus ir moralę.
Ši dvilypė trauka ypač ryški mistikų raštuose. Pavyzdžiui, šv. Teresė Avilietė aprašo patirtis, kai Dievo artumas sukelia nepaprastą džiaugsmą, bet kartu ir sielos kančią dėl savo menkumo. Ji jautėsi tarsi degančioje meilėje, kuri degina, bet ne sunaikina, o apvalo. Tai yra dvasinė ambivalencija: troškimas visiškai susilieti su Dievu ir kartu baimė prarasti save šiame susiliejime. Netgi Jėzaus kančios metu apaštalai rodė ambivalenciją: jie mylėjo Mokytoją, bet išsigando, kai prasidėjo persekiojimas, ir pabėgo. Ši dvasinė įtampa yra nuolatinis kelias į brandesnį tikėjimą.