2018 metais išleista Johno Gray knyga „Septyni ateizmo tipai“ – tai ne tradicinis ateizmo gynimas ar puolimas, o kritinis žvilgsnis į patį ateizmą kaip reiškinį. John Gray – britų filosofas, politikos teoretikas ir ilgametis „The Guardian“, „New Statesman“ bei „Times Literary Supplement“ bendradarbis – jau seniai žinomas kaip skeptiškas, dažnai pesimistinis mąstytojas, kritikuojantis tiek liberalizmą, tiek religiją, tiek šiuolaikinį sekuliarų optimizmą. Šioje knygoje jis ne tiek gina ateizmą, kiek rodo, kad ateizmas pats savaime nėra vieninga ar racionalu pozicija – jis turi daug veidų, ir kai kurie iš jų yra tokie pat dogmatiški kaip religija.
Autorius: John Gray
Originalus pavadinimas: Seven Types of Atheism
Gray knygoje išskiria septynis pagrindinius ateizmo tipus, kiekvieną iliustruodamas konkrečiais mąstytojais ir istoriniais pavyzdžiais:
- Naujas ateizmas („New Atheism“) – Richard Dawkins, Sam Harris, Christopher Hitchens. Tai agresyvus, mokslinis ateizmas, kuris religiją laiko klaida, o mokslą – vieninteliu tiesos šaltiniu. Gray kritikuoja jį kaip naują religiją: jis turi savus šventraščius („Dievo iliuzija“, „Dievo pabaiga“), savus pranašus ir net moralinį fanatizmą.
- Sekuliarus humanizmas – pozicija, kad žmogus gali sukurti moralę be Dievo. Gray sako, kad tai iliuzija: humanizmas perima krikščioniškas vertybes (lygybė, teisingumas, žmogiškumas), bet apgaudinėja save, kad jos kyla iš proto, o ne iš religinės tradicijos.
- Mokslinis ateizmas – Dawkinso tipo, bet dar platesnis. Tikėjimas, kad mokslas kada nors atsakys į visus klausimus, įskaitant gyvenimo prasmę. Gray teigia, kad tai dar viena mitologija – mokslas negali atsakyti į egzistencinius klausimus.
- Politinė ateizmas – marksizmas, leninizmas, maoizmas. Religija pakeičiama ideologija, o istorija laikoma neišvengiamu progresu link komunizmo. Gray rodo, kad tai tik sekuliarizuota apokalipsė – tikėjimas galutine istorijos prasme.
- Egzystencialistinis ateizmas – Nietzsche, Camus, Sartre. Jie atmeta Dievą ir pripažįsta, kad gyvenimas neturi jokios prasmės. Gray vertina šį tipą palankiausiai – jis bent jau sąžiningas, nes nesislepia už iliuzijų.
- Mistinis ateizmas – Schopenhaueris, Spinoza, kai kurie budistai. Jie atmeta asmeninį Dievą, bet ieško transcendentinės patirties ar vienybės su pasauliu. Gray laiko tai viena įdomiausių ateizmo formų.
- Natūralistinis ateizmas – pozicija, kad pasaulis yra tik gamta, be jokios prasmės ar tikslo. Tai Gray artimiausia pozicija – jis pats save vadina natūralistu, bet ne moksliniu optimistu.
Gray pagrindinė mintis – ateizmas nėra „proto triumfas“ prieš religiją. Daugelis ateistų tiesiog perkelia religinį mąstymą į kitą sritį: progresą, mokslą, istoriją, moralę. Jie tiki, kad istorija turi prasmę, kad žmogus yra tobulinamas, kad egzistuoja universali tiesa. Visa tai, pasak Gray, yra religijos palikimas, tik be Dievo.
Knyga sukėlė įvairių reakcijų. Naujieji ateistai (pvz., Dawkinsas) ją laikė išdavyste, nes Gray kritikuoja jų judėjimą kaip dogmatišką. Tradiciniai tikintieji rado joje netikėtą palaikymą – Gray rodo, kad religija bent jau sąžiningai pripažįsta savo mitinį pobūdį. Liberalai ir progresyvistai pyko, nes Gray atmeta idėją, kad istorija juda į geresnę ateitį.
John Gray knygoje Seven Types of Atheism teigia, kad modernus ateizmas dažnai paveldi tas pačias struktūras, kurias kritikuoja — ypač tikėjimą pažanga, racionalumu ir žmonijos tobulėjimu. Ši kritika tiesiogiai paliečia Freudo Ateities iliuziją, nes Gray mano, kad Freudas, nors ir demaskavo religiją kaip psichologinę iliuziją, pats liko įstrigęs panašioje sekuliarioje mitologijoje: tikėjo, jog mokslas ir švietimas išlaisvins žmoniją nuo iliuzijų ir atves į brandesnę, racionalesnę ateitį. Gray argumentuoja, kad istorija rodo priešingai — žmonės nuolat kuria naujas mitologijas, ideologijas ir „pasaulietines religijas“, todėl Freudo viltis dėl religijos išnykimo yra ne mažesnė iliuzija nei pati religija. Taip Gray paverčia Freudo projektą ne tiek moksline prognoze, kiek dar viena žmogaus troškimo tikėti pažanga išraiška.