Ateities iliuzija - ✞ Maldos.lt

1927 metais, būdamas jau 71-erių, Sigmundas Freudas išleido trumpą, bet labai aštrų veikalą „Ateities iliuzija“. Tai ne mokslinė monografija, o greičiau filosofinis esė, kuriame garsus psichoanalizės kūrėjas aiškiai ir be užuolankų išdėsto savo požiūrį į religiją. Freudas, kilęs iš žydų šeimos, bet nuo jaunystės netikintis, religiją vertino ne kaip teologas ar tikintysis, o kaip gydytojas ir mąstytojas, tyrinėjantis žmogaus psichiką.

Autorius: Sigmund Freud (lietuviškai – Sigmundas Freudas)
Originalus pavadinimas: Die Zukunft einer Illusion
Lietuviškas pavadinimas: Religijos ateitis arba „Ateities iliuzija

Knyga parašyta tuo metu, kai Europoje jau buvo juntamas religijos silpnėjimas, bet vis dar daugelis žmonių gyveno pagal tradicines krikščioniškas ar žydiškas vertybes. Freudas norėjo paaiškinti, kodėl religija taip stipriai laikosi žmonių galvose, ir kodėl, jo manymu, ji yra pasmerkta išnykti.

Pagrindinės mintys:

Religija – psichologinė iliuzija
Freudas religiją vadina iliuzija – ne klaida ar melu, o žmogaus sąmonės sukurtu vaizdiniu, kuris padeda susidoroti su gyvenimo sunkumais. Iliuzija skiriasi nuo klaidos tuo, kad ji ne prieštarauja tikrovei tiesiogiai, o tiesiog paverčia norus realybe. Žmogus nori, kad pasaulis būtų teisingas, kad po mirties būtų atlygis, kad būtų kas jį saugotų – todėl ir sukuria Dievą, kuris visa tai žada.
Dievas – tėvo figūros projekcija
Čia Freudas remiasi savo ankstesne teorija apie Edipo kompleksą. Mažas vaikas jaučia bejėgiškumą ir baimę prieš pasaulį. Jis ieško stiprios, visagalės figūros, kuri jį apsaugotų. Pirmiausia tokia figūra yra tėvas – didelis, galingas, kartais griežtas, bet mylintis. Vėliau, užaugęs, vaikas perkelia šį tėvo įvaizdį į dangų ir sukuria Dievą – visagalį, viską matantį, bet ir rūpestingą tėvą. Dievas yra suaugusio žmogaus „dangiškasis tėvas“. Todėl religiniai jausmai tokie stiprūs: jie grįžta į vaikystės patirtį, kai žmogus jautėsi visiškai saugus tėvo glėbyje.
Religija kaip apsauga nuo baimės
Žmonės bijo gamtos stichijų, mirties, gyvenimo neteisybės. Religija duoda atsakymus: viskas turi prasmę, blogis bus nubaustas, po mirties bus dangus. Freudas sako, kad tai labai paguodžia, bet tai tik psichologinis mechanizmas. Tikrovėje gamta abejinga, mirtis galutinė, o gyvenimas dažnai neteisingas – religija tik padeda tai ištverti, o ne pakeičia tikrovę.
Kodėl religija silpnėja?
Freudas mano, kad mokslas ir protas palaipsniui atskleidžia religijos iliuziškumą. Kai žmonės supranta, kad gamtos reiškinius paaiškina fizika, o ne Dievo valia, kai medicina prailgina gyvenimą ir sumažina baimę, religijos poreikis mažėja. Jis prognozuoja, kad ateityje religija išnyks kaip iliuzija, nes žmonės išmoks gyventi be jos paguodos.
Religija ir moralė
Freudas nesako, kad be religijos neįmanoma būti doram. Jis mano, kad moralė kyla ne iš Dievo įsakymų, o iš visuomenės poreikio išvengti chaoso. Religija tik sustiprina moralę, bet nėra jos šaltinis. Todėl ateistinė visuomenė gali būti morali – tik tam reikia stiprios kultūros ir švietimo.

Knyga sukėlė didelį ginčą. Religingi žmonės ją laikė įžeidimu, o daugelis intelektualų – drąsiu ir logišku paaiškinimu. Freudas čia nesistengė įtikinti tikinčiuosius, o tiesiog išdėstė savo analizę. Jis nesmerkė religijos – jis ją suprato kaip vaikystės poreikio tęsinį ir manė, kad suaugęs žmogus turi išmokti gyventi be jos.

Bažnyčios reakcija į Sigmund Freudo kūrinį buvo labai neigiama ir kartais net priešiška. Katalikų ir protestantų teologai, taip pat kai kurie konservatyvūs intelektualai, knygą vertino kaip tiesioginį puolimą prieš krikščionišką tikėjimą ir moralės pagrindus. Freudas buvo kaltinamas bedieviškumu, redukcionizmu ir net psichologiniu smurtu prieš tikinčiųjų sąžinę. Kai kuriose šalyse, ypač konservatyviose katalikiškose visuomenėse, knyga buvo neoficialiai boikotuojama, o kai kuriuose katalikų leidiniuose ji buvo vadinama „pavojinga“ ir „žalinga“. Tačiau oficialaus uždraudimo ar cenzūros (kaip anksčiau būdavo su kitais veikalais) nebuvo – XX a. pradžioje Bažnyčios galia jau buvo gerokai sumažėjusi. Knygos likimas buvo kitoks nei daugelio kitų Freudo darbų: ji nebuvo plačiai draudžiama, bet ilgai išliko prieštaringa ir dažnai minima tik psichoanalizės ar religijos kritikos kontekste. Vėliau, ypač po Antrojo pasaulinio karo, kai psichoanalizė tapo akademiškai pripažinta, „Religijos ateitis“ pradėta vertinti kaip klasikinis religijos sociologijos ir psichologijos tekstas, nors Bažnyčios oficialus požiūris į ją ir liko neigiamas.

Sigmundas Freudas reagavo į „Religijos ateities“ kritiką su tipiška jam būdinga ironija ir intelektualiniu ramumu, nesistengdamas įtraukti religinių ginčų į asmeninį konfliktą. Jis suprato, kad teologų ir tikinčiųjų puolimas buvo neišvengiamas – knyga juk buvo drąsus iššūkis tradiciniam tikėjimui, – tad atsakydavo ne tiesiogiai, o per savo rašymus ir korespondenciją, kur pabrėždavo, kad jo analizė yra mokslinė, o ne emocinė ataka. Pavyzdžiui, 1927 m. laiške draugui Maxui Eitingonui Freudas rašė, kad religiniai kritikai tik patvirtina jo tezę apie tikėjimo infantilumą, nes reaguoja ne argumentais, o emocijomis. Vėliau, 1930 m. esė „Civilizacija ir jos nepasitenkinimas“, jis netiesiogiai tęsė šią temą, gindamas psichoanalizę kaip alternatyvą religinei paguodai. Freudas nebandė atsiprašyti ar sušvelninti poziciją – jis laikėsi, kad tiesa, net jei nemaloni, turi būti sakoma, ir tai sustiprino jo reputaciją kaip nepalenkiamo mąstytojo.

John Gray knygoje Seven Types of Atheism (Septyni ateizmo tipai) teigia, kad Freudo Ateities iliuzija yra klasikinis „sekuliariosios religijos“ pavyzdys — bandymas pakeisti tikėjimą mokslu, išlaikant tą pačią pažangos, racionalumo ir išsilaisvinimo mitologiją. Gray kritikuoja Freudo įsitikinimą, jog religija išnyks, kai žmonės taps brandesni ir labiau išsilavinę, vadindamas tai ne moksliniu prognozavimu, o XIX a. optimizmo reliktu. Pasak Gray, Freudas teisingai diagnozavo religijos psichologinę funkciją, bet klaidingai manė, kad mokslas gali užpildyti tą pačią egzistencinę tuštumą. Gray išvada griežta: Ateities iliuzija pati yra iliuzija — tikėjimas, kad žmonija kada nors taps visiškai racionali ir atsisakys mitų, nors istorija rodo priešingai.

Religijos ateitis

Pagyvenus gana ilgą laiką tam tikroje kultūroje ir dažnai stengusis tyrinėti, kokios buvo jos ištakos bei raidos kelias, vieną dieną pajuntama pagunda nukreipti žvilgsnį kita kryptimi ir iškelti klausimą: koks tolesnis likimas laukia šios kultūros ir kokius virsmus jai lemta patirti. Tačiau netrukus pastebima, kad tokį tyrimą iš anksto nuvertina keletas aplinkybių. Visų pirma tai, kad yra tik nedaug asmenų, gebančių apžvelgti žmogiškosios veiklos mechanizmą visose jo apraiškose. Daugumai tapo būtina apsiriboti viena ar keliomis sritimis; o kuo mažiau žmogus žino apie praeitį ir dabartį, tuo nesaugesnis turi būti jo sprendimas apie ateitį. Be to, būtent šiame sprendime sunkiai įvertinamą vaidmenį vaidina subjektyvūs individo lūkesčiai; o šie pasirodo esą priklausomi nuo grynai asmeninių jo patirties momentų, nuo jo daugiau ar mažiau viltingo požiūrio į gyvenimą, kurį jam padiktavo temperamentas, sėkmė ar nesėkmė. Galiausiai, savo poveikį daro tas keistas faktas, kad žmonės apskritai savo dabartį išgyvena tarsi naiviai, negebėdami įvertinti jos turinio; jie pirmiausia turi įgyti distanciją jos atžvilgiu, t. y. dabartis turi tapti praeitimi, kad iš jos būtų galima pasisemti atskaitos taškų ateičiai vertinti.

Tad tas, kas pasiduoda pagundai pasisakyti apie tikėtiną mūsų kultūros ateitį, pasielgs teisingai, jei prisimins anksčiau minėtas abejones, taip pat ir tą neužtikrintumą, kuris apskritai būdingas bet kokiai pranašystei. Iš to man seka išvada, kad aš, skubotai bėgdamas nuo per didelės užduoties, tuojau pat susirasiu tą mažą sritį, kuriai ir iki šiol skyriau savo dėmesį, prieš tai tik nustatęs jos vietą didžiojoje visumoje.

Žmogiškoji kultūra – turiu omenyje visa tai, kuo žmogaus gyvenimas pakilo virš savo gyvuliškųjų sąlygų ir kuo jis skiriasi nuo žvėrių gyvenimo (ir aš atsisakau atskirti kultūrą nuo civilizacijos), – stebėtojui rodo, kaip žinia, dvi puses. Viena vertus, ji apima visas žinias ir gebėjimus, kuriuos žmonės įgijo, kad suvaldytų gamtos jėgas ir išgautų iš jos gėrybes žmogiškiesiems poreikiams tenkinti; kita vertus, ji apima visas priemones, kurios būtinos žmonių tarpusavio santykiams, o ypač pasiekiamų gėrybių paskirstymui, reguliuoti. Šios dvi kultūros kryptys nėra nepriklausomos viena nuo kitos: pirma, todėl, kad tarpusavio santykiams didelę įtaką daro potraukių patenkinimo mastas, kurį leidžia pasiekti turimos gėrybės; antra, todėl, kad pats atskiras žmogus kito atžvilgiu gali tapti gėrybe, jei šis išnaudoja jo darbo jėgą arba paverčia jį seksualiniu objektu; trečia, todėl, kad kiekvienas individas iš esmės yra kultūros, kuri vis dėlto turėtų būti bendražmogiškas interesas, priešas. Keista, kad žmonės, nors ir negalėdami egzistuoti atskirai, aukas, kurių kultūra iš jų reikalauja tam, kad būtų įmanomas bendras gyvenimas, jaučia kaip sunkiai slegiančias. Todėl kultūrą reikia ginti nuo individo, o jos priemonės, institucijos ir įsakymai stoja tarnauti šiam uždaviniui; jų tikslas – ne tik sukurti tam tikrą gėrybių paskirstymą, bet ir jį išlaikyti; tiesą sakant, jos privalo apsaugoti visa tai, kas tarnauja gamtos užkariavimui ir gėrybių gamybai, nuo priešiškų žmonių impulsų. Žmogiškieji kūriniai yra lengvai sugriaunami, o mokslas ir technika, kurie juos sukūrė, gali būti panaudoti ir jų sunaikinimui.

Taip susidaro įspūdis, kad kultūra yra kažkas, kas priešinamai daugumai buvo primesta mažumos, gebėjusios užvaldyti galios ir prievartos priemones. Žinoma, peršasi prielaida, kad šie sunkumai kyla ne iš pačios kultūros esmės, bet yra nulemti kultūros formų, kurios buvo išvystytos iki šiol, netobulumo. Iš tiesų nėra sunku nurodyti šiuos trūkumus. Nors žmonija nuolat darė pažangą valdydama gamtą ir gali tikėtis dar didesnės, panašios pažangos reguliuojant žmogiškuosius reikalus užtikrintai konstatuoti negalima; ir tikriausiai visais laikais, kaip ir dabar, daugelis žmonių klausė savęs, ar ši kultūros laimėjimų dalis apskritai yra verta gynybos. Manytume, jog turėtų būti įmanomas toks naujas žmogiškųjų santykių sureguliavimas, kuris užtvenktų nepasitenkinimo kultūra šaltinius, atsisakydamas prievartos ir potraukių slopinimo, kad žmonės, netrikdomi vidinių nesutarimų, galėtų atsiduoti gėrybių įgijimui ir mėgavimuisi jomis. Tai būtų aukso amžius, tačiau kyla klausimas, ar tokia būklė yra įgyvendinama. Greičiau atrodo, kad kiekviena kultūra turi būti statoma ant prievartos ir potraukių atsisakymo; netgi neatrodo užtikrinta, kad, nustojus taikyti prievartą, dauguma žmogiškųjų individų būtų pasirengę prisiimti darbo naštą, kurios reikia naujoms gyvenimo gėrybėms išgauti. Manau, tenka skaitytis su faktu, kad visuose žmonėse glūdi destruktyvios, taigi antisocialios ir antikultūrinės tendencijos, ir kad didelėje dalyje asmenų jos yra pakankamai stiprios, kad nulemtų jų elgesį žmonių visuomenėje.

Šis psichologinis faktas turi lemiamą reikšmę vertinant žmogiškąją kultūrą. Jei iš pradžių buvo galima manyti, kad jos esmė yra gamtos valdymas siekiant gauti gyvenimo gėrybių, o jai gresiančius pavojus galima pašalinti tikslingai paskirstant tas gėrybes tarp žmonių, tai dabar svorio centras, regis, persikelia nuo materialių dalykų prie dvasinių. Tampa lemiama, ar ir kiek pavyks palengvinti žmonėms užkrautą potraukių aukojimo naštą, sutaikyti juos su neišvengiamai liekančiais suvaržymais ir už tai atlyginti. Lygiai taip pat, kaip neįmanoma išsiversti be prievartos kultūriniam darbui, neįmanoma išsiversti ir be mažumos viešpatavimo masėms, nes masės yra tingios ir stokojančios įžvalgos, jos nemėgsta potraukių atsisakymo, argumentais jų neįmanoma įtikinti dėl jo neišvengiamumo, o jų individai vienas kitą tik sustiprina leisdami pasireikšti savo nežabotumui. Tik pavyzdingų individų, kuriuos jos pripažįsta savo vadais, įtakoje jas galima paskatinti atlikti tuos darbus ir pasiryžti tiems atsižadėjimams, nuo kurių priklauso kultūros išlikimas. Viskas gerai, jei šie vadai yra asmenybės, turinčios pranašesnę įžvalgą apie gyvenimo būtinybes ir pakilusios iki savo pačių potraukių troškimų suvaldymo. Tačiau jiems kyla pavojus, kad, norėdami neprarasti savo įtakos, jie masei nusileis labiau nei ši jiems, todėl atrodo būtina, kad jie, disponuodami galios priemonėmis, būtų nepriklausomi nuo masės. Trumpai tariant, dėl dviejų plačiai paplitusių žmonių savybių – būtent, kad jie spontaniškai netrokšta dirbti ir kad argumentai yra bejėgiai prieš jų aistras, – kultūrinės institucijos gali būti išlaikytos tik taikant tam tikrą prievartos mastą.

Aš žinau, kas bus prieštaraujama šiems teiginiams. Bus sakoma, kad čia pavaizduotas žmonių masių charakteris, kuris turėtų įrodyti prievartos kultūriniam darbui neišvengiamumą, pats yra tik ydingų kultūrinių institucijų, dėl kurių žmonės tapo pagiežingi, kerštingi ir neprieinami, pasekmė. Naujos kartos, išauklėtos su meile ir pagarba mąstymui, anksti patyrusios kultūros teikiamą naudą, turės ir kitokį santykį su ja; jos jaus ją kaip savo pačių nuosavybę ir bus pasirengusios dėl jos aukoti darbą bei potraukių tenkinimą, kas būtina jos išsaugojimui. Jos galės apsieiti be prievartos ir mažai skirsis nuo savo vadų. Jei tokios kokybės žmonių masių iki šiol nebuvo jokioje kultūroje, tai tik todėl, kad jokia kultūra dar nebuvo sukūrusi priemonių paveikti žmones tokiu būdu, ir būtent – nuo pat vaikystės.

Galima abejoti, ar apskritai, arba jau dabar, esant dabartiniam mūsų gamtos valdymo lygiui, įmanoma sukurti tokias kultūrines institucijas; galima kelti klausimą, iš kur turėtų atsirasti tiek pranašių, nepajudinamų ir nesavanaudiškų vadų, kurie privalėtų veikti kaip būsimųjų kartų auklėtojai; galima išsigąsti to milžiniško prievartos masto, kuris bus neišvengiamas, kol šie ketinimai bus įgyvendinti. Šio plano didingumo, jo reikšmingumo žmogiškosios kultūros ateičiai negalima nuginčyti. Jis neabejotinai remiasi psichologine įžvalga, kad žmogus yra apdovanotas įvairiausiais potraukių polinkiais, kuriems galutinę kryptį nurodo ankstyvosios vaikystės išgyvenimai. Tačiau žmogaus auklėjamumo ribos kartu nubrėžia ribą ir tokio kultūrinio pokyčio veiksmingumui. Galima abejoti, ar ir kokiu mastu kitokia kultūrinė aplinka gali panaikinti tas dvi žmonių masių savybes, kurios taip apsunkina vadovavimą žmogiškiesiems reikalams. Eksperimentas dar nebuvo atliktas. Tikėtina, kad tam tikras procentas žmonijos – dėl liguisto polinkio arba pernelyg didelės potraukių jėgos – visada liks asocialus, bet jei pavyktų šiandieninę kultūrai priešišką daugumą sumažinti iki mažumos, būtų pasiekta labai daug, galbūt viskas, ką įmanoma pasiekti.

Nenorėčiau sudaryti įspūdžio, kad labai nuklydau nuo nubrėžto savo tyrimo kelio. Todėl noriu aiškiai patikinti, jog visai neketinu vertinti to didžiojo kultūrinio eksperimento, kuris šiuo metu atliekamas plačioje šalyje tarp Europos ir Azijos. Neturiu nei dalykinių žinių, nei gebėjimų spręsti apie jo įgyvendinamumą, tikrinti taikomų metodų tikslingumą ar išmatuoti neišvengiamos prarajos tarp ketinimų ir įgyvendinimo plotį. Tai, kas ten ruošiama, būdama nebaigta, išsprūsta iš nagrinėjimo, kuriam medžiagą teikia mūsų jau seniai nusistovėjusi kultūra.

Mes nejučia nuslydome nuo ekonominių dalykų prie psichologinių. Iš pradžių buvome gundomi kultūros turtų ieškoti esamose gėrybėse ir institucijose, skirtose joms paskirstyti. Suvokus, kad kiekviena kultūra remiasi prievarta darbui ir potraukių atsisakymu, ir todėl neišvengiamai sukelia tų, kuriems šie reikalavimai taikomi, opoziciją, tapo aišku, kad pačios gėrybės, priemonės joms gauti ir nurodymai joms skirstyti negali būti tai, kas kultūroje yra esmingiausia ar vienintelė sudedamoji dalis. Mat joms gresia kultūros dalyvių maištas ir naikinimo aistra. Šalia gėrybių dabar stoja priemonės, galinčios pasitarnauti kultūros gynybai: prievartos priemonės ir kitos, kurioms turėtų pavykti sutaikyti žmones su kultūra ir atlyginti jiems už jų aukas. Pastarąsias galima apibūdinti kaip dvasinį kultūros turtą.

Vardan vienodos terminijos, faktą, kad potraukis negali būti patenkintas, vadinsime užgynimu, instituciją, kuri šį užgynimą įtvirtina – draudimu, o būklę, kurią sukelia draudimas – stoka. Tuomet kitas žingsnis – atskirti stokas, kurios paliečia visus, nuo tų, kurios paliečia ne visus, o tik grupes, klases ar net pavienius asmenis. Pirmosios yra pačios seniausios; su draudimais, kurie jas įveda, kultūra pradėjo atsiskyrimą nuo pirminės gyvuliškos būklės prieš nežinia kiek tūkstančių metų. Mūsų nuostabai, pamatėme, kad jos vis dar yra veiksmingos, vis dar sudaro priešiškumo kultūrai branduolį. Potraukių troškimai, kurie kenčia dėl šių draudimų, su kiekvienu vaiku gimsta iš naujo; yra klasė žmonių – neurotikai, kurie į šiuos užgynimus jau reaguoja asocialumu. Tokie potraukių troškimai yra kraujomaiša, kanibalizmas ir žudymo aistra. Skamba keistai, kai šie troškimai, dėl kurių atmetimo visi žmonės atrodo vieningi, sugretinami su kitais, dėl kurių patenkinimo ar užgynimo mūsų kultūroje taip gyvai kovojama, tačiau psichologiškai tai yra pagrįsta.

Taip pat ir kultūrinis elgesys šių seniausių potraukių troškimų atžvilgiu anaiptol nėra vienodas: tik kanibalizmas visiems atrodo smerktinas ir, neanalitiniu žvilgsniu žiūrint, visiškai įveiktas; kraujomaišos troškimų jėgą mes vis dar galime justi už draudimo, o žudymą mūsų kultūra tam tikromis sąlygomis vis dar praktikuoja, netgi liepia tai daryti. Gali būti, kad mūsų laukia tokia kultūros raida, kurioje dar kiti, šiandien visiškai galimi norų patenkinimai atrodys tokie pat nepriimtini, kaip dabar atrodo kanibalizmas.

Jau kalbant apie šiuos seniausius potraukių atsisakymus, omenyje turimas psichologinis veiksnys, kuris išlieka reikšmingas ir visiems kitiems. Neteisinga manyti, kad žmogaus siela nuo seniausių laikų nepatyrė jokios raidos ir, priešingai nei mokslo bei technikos pažanga, šiandien yra tokia pati, kaip istorijos pradžioje. Vieną iš šių dvasinių pažangų galime čia įrodyti. Mūsų raidos kryptis yra tokia, kad išorinė prievarta pamažu suvidujinama, nes ypatinga dvasinė instancija – žmogaus Ant-aš (Superego) – įtraukia ją į savo įsakymus. Kiekvienas vaikas mums demonstruoja tokio virsmo procesą; tik per jį jis tampa moralus ir socialus. Šis Ant-aš sustiprėjimas yra itin vertingas psichologinis kultūros turtas. Asmenys, kuriuose šis procesas įvyko, iš kultūros priešininkų tampa kultūros nešėjais. Kuo didesnis jų skaičius kultūros erdvėje, tuo saugesnė yra ši kultūra, tuo lengviau ji gali apsieiti be išorinių prievartos priemonių. Tačiau šio suvidujinimo laipsnis atskirų potraukių draudimų atžvilgiu labai skiriasi. Minėtiems seniausiems kultūros reikalavimams suvidujinimas, jei atmesime nepageidaujamą neurotikų išimtį, atrodo iš esmės pasiektas. Šis santykis pasikeičia, kai atsigręžiame į kitus potraukių reikalavimus. Tuomet su nuostaba ir susirūpinimu pastebima, kad didžioji dalis žmonių atitinkamiems kultūros draudimams paklūsta tik spaudžiami išorinės prievartos, taigi tik ten, kur ji gali pasireikšti, ir tol, kol jos reikia bijoti. Tai galioja ir tiems vadinamiesiems moraliniams kultūros reikalavimams, kurie skirti visiems vienodai.

Dauguma to, ką sužinome apie moralinį žmonių nepatikimumą, priklauso šiai sričiai. Begalė kultūringų žmonių, kurie atšlytų nuo žmogžudystės ar kraujomaišos, neatsisako tenkinti savo godumo, agresijos aistros, seksualinių geidulių, nevengia kenkti kitam melu, apgaule, šmeižtu, jei tik gali tai daryti nebaudžiami; ir taip veikiausiai buvo per daugelį kultūros epochų.

Kalbant apie apribojimus, kurie liečia tik tam tikras visuomenės klases, susiduriame su grubiais ir niekad nenuslėptais santykiais. Galima tikėtis, kad šios nuskriaustosios klasės pavydės privilegijų privilegijuotiesiems ir darys viską, kad atsikratytų savo papildomos stokos naštos. Kur tai neįmanoma, toje kultūroje išsilaikys nuolatinis nepasitenkinimo lygis, galintis sukelti pavojingus maištus. Tačiau jei kultūra nepasiekė daugiau nei tai, kad vienos dalies dalyvių pasitenkinimas turi sąlygą – kitos, galbūt didesnės dalies, priespaudą (o taip yra visose dabartinėse kultūrose), tai suprantama, jog šie engiamieji išvysto intensyvų priešiškumą kultūrai, kurią jie savo darbu įgalina, bet kurios gėrybių gauna per mažą dalį. Tuomet negalima tikėtis kultūros draudimų suvidujinimo tarp engiamųjų; priešingai, jie nėra pasirengę pripažinti šių draudimų, jie siekia sugriauti pačią kultūrą, galbūt net panaikinti jos prielaidas. Šių klasių priešiškumas kultūrai yra toks akivaizdus, kad dėl jo buvo nepastebėtas labiau latentinis geriau aprūpintų visuomenės sluoksnių priešiškumas. Nereikia nė sakyti, kad kultūra, kuri palieka nepatenkintą ir į maištą stumia tokį didelį skaičių dalyvių, neturi nei perspektyvos ilgai išsilaikyti, nei yra to verta.

Kultūros taisyklių suvidujinimo laipsnis – populiariai ir nepsichologiškai tariant: moralinis dalyvių lygis – nėra vienintelis dvasinis turtas, į kurį atsižvelgiama vertinant kultūrą. Šalia jo yra jos turimi idealai ir meno kūriniai, t. y. pasitenkinimas, kurį teikia jie abu.

Galima tik pernelyg lengvai pasiduoti polinkiui kultūros idealus, t. y. vertinimus, kokie pasiekimai yra aukščiausi ir labiausiai siektini, įtraukti į jos psichinį turtą. Iš pradžių atrodo, tarsi šie idealai lemtų kultūros erdvės pasiekimus; tačiau tikroji eiga veikiausiai yra ta, kad idealai susiformuoja pagal pirmuosius pasiekimus, kuriuos įgalino vidinių gabumų ir išorinių sąlygų sąveika kultūroje, ir kad šie pirmieji pasiekimai tuomet idealo yra išlaikomi tęstinumui. Pasitenkinimas, kurį idealas suteikia kultūros dalyviams, taigi yra narcisistinės prigimties; jis remiasi pasididžiavimu jau sėkmingu pasiekimu. Kad būtų pilnas, jam reikia palyginimo su kitomis kultūromis, kurios ėmėsi kitokių pasiekimų ir išvystė kitokius idealus. Remdamasi šiais skirtumais, kiekviena kultūra prisiima teisę menkinti kitą. Tokiu būdu kultūriniai idealai tampa nesantaikos ir priešiškumo tarp skirtingų kultūrinių erdvių priežastimi, kas aiškiausiai matoma tarp tautų.

Narcisistinis pasitenkinimas kultūriniu idealu priklauso ir toms jėgoms, kurios sėkmingai priešinasi priešiškumui kultūrai pačios kultūrinės erdvės viduje. Ne tik privilegijuotosios klasės, kurios mėgaujasi šios kultūros teikiamomis gėrybėmis, bet ir engiamieji gali joje dalyvauti, nes teisė niekinti esančius išorėje atlygina jiems už skriaudas jų pačių rate. Nors esi vargšas, skolų ir karo tarnybos kankinamas plebėjas, bet užtat esi romėnas, turi savo dalį užduotyje valdyti kitas tautas ir diktuoti joms įstatymus. Tačiau šis engiamųjų tapatinimasis su juos valdančia ir išnaudojančia klase yra tik dalis didesnio ryšio. Kita vertus, jie gali būti emociškai prie jos prisirišę, nepaisant priešiškumo, matyti savo valdovuose savo idealus. Jei neegzistuotų tokie iš esmės pasitenkinimą teikiantys santykiai, liktų nesuprantama, kaip daugelis kultūrų, nepaisant pagrįsto didelių žmonių masių priešiškumo, išsilaikė tokį ilgą laiką.

Kitokio pobūdžio yra pasitenkinimas, kurį kultūros erdvės dalyviams teikia menas, nors paprastai jis lieka neprieinamas masėms, kurios yra užimtos sekinančiu darbu ir nėra gavusios asmeninio išsilavinimo. Menas, kaip jau seniai sužinojome, siūlo pakaitinį pasitenkinimą už seniausius, vis dar giliausiai jaučiamus kultūrinius atsižadėjimus, ir todėl kaip niekas kitas veikia sutaikančiai su dėl kultūros atneštomis aukomis. Kita vertus, jo kūriniai kelia tapatybės jausmą, kurio taip reikia kiekvienai kultūrinei erdvei, nes suteikia progą bendrai išgyventiems, aukštai vertinamiems pojūčiams; tačiau jie tarnauja ir narcisistiniam pasitenkinimui, kai vaizduoja ypatingosios kultūros pasiekimus, įspūdingu būdu primindami jos idealus.

Galbūt reikšmingiausia kultūros psichinio inventoriaus dalis dar nebuvo paminėta. Tai yra jos religiniai vaizdiniai plačiausia prasme, arba, kitais žodžiais, kuriuos vėliau reikės pagrįsti – jos iliuzijos.

III

Kur glūdi ypatinga religinių vaizdinių vertė? Mes kalbėjome apie priešiškumą kultūrai, kurį sukelia kultūros daromas spaudimas ir jos reikalaujami potraukių atsižadėjimai. Jei įsivaizduotume, kad jos draudimai panaikinti – taigi dabar seksualiniu objektu galima rinktis bet kurią patikusią moterį, galima be jokių skrupulų užmušti varžovą dėl moters ar bet kurį kitą, stovintį skersai kelio, galima iš kito atimti bet kokį turtą neatsiklausus leidimo, – koks gražus, kokia pasitenkinimų grandinė tuomet būtų gyvenimas! Tiesa, netrukus susidurtume su pirmuoju sunkumu. Kiekvienas kitas turi lygiai tokius pat troškimus kaip ir aš, ir elgsis su manimi ne atlaidžiau, nei aš su juo. Iš esmės, panaikinus kultūrinius apribojimus, nevaržomai laimingas galėtų tapti tik vienas vienintelis – tironas, diktatorius, užgrobęs visas galios priemones; bet ir jis turėtų pagrindo trokšti, kad kiti laikytųsi bent šio vieno kultūros įsakymo: nežudyk.

Tačiau kaip nedėkinga, kaip apskritai trumparegiška siekti kultūros panaikinimo! Tai, kas tuomet liktų, yra gamtinė būklė, o ją ištverti yra nepalyginamai sunkiau. Tiesa, gamta nereikalautų iš mūsų jokių potraukių apribojimų, ji leistų mums veikti laisvai, tačiau ji turi savo ypač veiksmingą būdą mus apriboti: ji mus žudo – šaltai, žiauriai, negailestingai (kaip mums atrodo), galbūt būtent mūsų pasitenkinimo akimirkomis. Būtent dėl šių pavojų, kuriais mums grasina gamta, mes ir susivienijome bei sukūrėme kultūrą, kuri, be kita ko, turi įgalinti mūsų bendrą gyvenimą. Juk pagrindinė kultūros užduotis, tikrasis jos egzistavimo pagrindas, yra ginti mus nuo gamtos.

Žinoma, kad kai kuriais atžvilgiais jai tai jau dabar visai neblogai sekasi, o ateityje ji tai darys akivaizdžiai dar geriau. Tačiau joks žmogus nepasiduoda iliuzijai tikėdamas, kad gamta jau dabar yra įveikta; mažai kas drįsta viltis, kad ji kada nors bus visiškai pajungta žmogui. Juk yra stichijos, kurios, regis, tyčiojasi iš bet kokios žmogiškos prievartos: žemė, kuri dreba, plyšta ir laidoja visa, kas žmogiška, ir žmogaus kūrinius; vanduo, kuris šėldamas viską užtvindo ir skandina; audra, kuri viską nupučia; ligos, kurias tik neseniai atpažinome kaip kitų gyvų būtybių išpuolius; galiausiai skausminga mirties mįslė, nuo kurios iki šiol nerasta jokios „žolelės“ ir tikriausiai nebus rasta. Su šiomis galybėmis gamta stoja prieš mus – didinga, žiauri, negailestinga – ir vėl prieš akis mums iškelia mūsų silpnumą bei bejėgiškumą, nuo kurio tikėjomės pasprukti per kultūrinį darbą. Tai vienas iš nedaugelio džiuginančių ir pakylėjančių įspūdžių, kuriuos galima patirti iš žmonijos: kai stichinės nelaimės akivaizdoje ji pamiršta savo kultūrinį pakrikimą, visus vidinius sunkumus bei priešiškumus ir prisimena didįjį bendrą uždavinį – savo išlikimą prieš gamtos viršenybę.

Kaip ir žmonijai apskritai, taip ir pavieniam individui gyvenimą ištverti yra sunku. Dalį nepriteklių jam užkrauna kultūra, kurioje jis dalyvauja; tam tikrą kančios saiką jam sukelia kiti žmonės – arba nepaisydami kultūros taisyklių, arba dėl šios kultūros netobulumo. Prie to prisideda žala, kurią jam padaro nenugalėta gamta – jis tai vadina Likimu. Šios būklės pasekmė turėtų būti nuolatinė baimingo laukimo būsena ir sunkus natūralaus narcisizmo sužeidimas. Kaip individas reaguoja į žalą, patiriamą dėl kultūros ir kitų žmonių, mes jau žinome: jis išvysto atitinkamą pasipriešinimą šios kultūros institucijoms, priešiškumą kultūrai. Tačiau kaip jis ginasi nuo gamtos ir likimo viršenybės, kuri gresia jam, kaip ir visiems kitiems?

Kultūra perima iš jo šį darbą, ji atlieka jį už visus vienodai; be to, verta dėmesio, kad gana visos kultūros šiuo atžvilgiu elgiasi taip pat. Ji nesustoja vykdydama užduotį ginti žmogų nuo gamtos, ji tik tęsia ją kitomis priemonėmis. Užduotis čia yra daugialypė: sunkiai gresiamas žmogaus savivertės jausmas reikalauja paguodos; iš pasaulio ir gyvenimo turi būti atimtas jų keliamas siaubas; be to, ir žmonių žingeidumas, varomas, žinoma, stipriausio praktinio intereso, nori gauti atsakymą.

Žengus pirmąjį žingsnį, jau laimėta labai daug. O šis žingsnis yra gamtos sužmoginimas. Prie beasmenių jėgų ir likimų neįmanoma prieiti, jie lieka amžinai svetimi. Tačiau jei stichijose šėlsta aistros, kaip ir paties sieloje, jei net mirtis nėra kažkas spontaniško, o piktos valios smurto aktas, jei visur gamtoje tave supa būtybės, pažįstamos iš tavo paties visuomenės, tuomet galima lengviau atsikvėpti, pasijusti jaukiai tame, kas šiurpu, ir galima psichologiškai apdoroti savo beprasmę baimę. Galbūt vis dar esi neginkluotas, bet jau nebe bejėgiškai suparalyžiuotas; gali bent jau reaguoti; o gal net nesi neginkluotas – prieš šiuos smurtaujančius antžmogius išorėje gali panaudoti tas pačias priemones, kuriomis naudojiesi savo visuomenėje: gali bandyti juos užkalbėti, numaldyti, papirkti, ir tokiu poveikiu atimti iš jų dalį jų galios. Toks gamtos mokslo pakeitimas psichologija ne tik suteikia tiesioginį palengvėjimą, bet ir rodo kelią, kaip toliau valdyti situaciją.

Nes ši situacija nėra nieko naujo, ji turi infantilinį pirmvaizdį, ji iš tikrųjų tėra ankstesnės situacijos tęsinys: juk tokioje bejėgystėje žmogus jau buvo atsidūręs būdamas mažas vaikas priešais tėvų porą, kurios turėjo pagrindo bijoti (ypač tėvo), bet kurios apsauga nuo tuomet žinomų pavojų taip pat buvo tikras. Tad buvo natūralu šias dvi situacijas sutapatinti. Be to, kaip ir sapnų gyvenime, čia savo sąskaitą suvedė noras. Mirties nuojauta apninka miegantįjį, nori jį paguldyti į kapą, bet sapno darbas moka parinkti sąlygą, kuriai esant net ir šis bijomas įvykis tampa noro išsipildymu: sapnuojantysis mato save sename etruskų kape, į kurį jis palaimingai nusileido tenkinti savo archeologinių interesų. Panašiai žmogus ne paprastai paverčia gamtos jėgas žmonėmis, su kuriais galėtų bendrauti kaip su lygiais (tai neatitiktų to pribloškiančio įspūdžio, kurį jos jam daro), bet suteikia joms tėvo charakterį, paverčia jas dievais, sekdamas ne tik infantiliniu, bet, kaip aš bandžiau parodyti, ir filogenetiniu pirmvaizdžiu.

Laikui bėgant, stebint gamtos reiškinius pastebimas jų taisyklingumas ir dėsningumas, todėl gamtos jėgos praranda savo žmogiškuosius bruožus. Tačiau žmogaus bejėgiškumas išlieka, o kartu su juo – tėvo ilgesys ir dievai. Dievai išlaiko savo trejopą uždavinį: atbaidyti gamtos siaubus, sutaikyti su likimo žiaurumu, ypač pasireiškiančiu mirtimi, ir atlyginti už kančias bei nepriteklius, kuriuos žmogui užkrauna kultūrinis bendras gyvenimas.

Tačiau pamažu akcentas šių pasiekimų viduje pasislenka. Pastebima, kad gamtos reiškiniai vyksta savaime, pagal vidines būtinybes; žinoma, dievai yra gamtos valdovai, jie ją taip sutvarkė ir dabar gali palikti ją sau pačiai. Tik retkarčiais, vadinamaisiais stebuklais, jie įsikiša į jos eigą, tarsi norėdami patikinti, kad neatsisakė nieko iš savo pradinės galios sferos. Kalbant apie likimų dalijimą, išlieka nemaloni nuojauta, kad žmonių giminės pasimetimui ir bejėgiškumui negalima padėti. Čia dievai dažniausiai nuvilia; jei jie patys kuria likimą, tai jų sprendimus tenka vadinti neištiriamais; gabiausiai senovės tautai brėkšta įžvalga, kad Moira stovi aukščiau už dievus ir kad dievai patys turi savo likimus. Ir kuo labiau gamta tampa savarankiška, o dievai nuo jos atsitraukia, tuo rimčiau visi lūkesčiai krypsta į trečiąjį jiems priskirtą uždavinį, tuo labiau moralė tampa jų tikrąja valda. Dieviškuoju uždaviniu dabar tampa išlyginti kultūros trūkumus ir žalą, atsižvelgti į kančias, kurias žmonės vieni kitiems sukelia gyvendami kartu, ir prižiūrėti kultūros taisyklių vykdymą, kurių žmonės taip prastai laikosi. Pačioms kultūros taisyklėms priskiriama dieviška kilmė, jos iškeliamos virš žmonių visuomenės ir išplečiamos į gamtą bei pasaulio vyksmą.

Taip sukuriamas vaizdinių lobynas, gimęs iš poreikio padaryti žmogaus bejėgiškumą pakeliamą, pastatytas iš prisiminimų apie paties individo ir žmonių giminės vaikystės bejėgiškumą. Aiškiai matyti, kad šis turtas saugo žmogų dviem kryptimis: nuo gamtos bei likimo pavojų ir nuo žalos, kylančios iš pačios žmonių visuomenės. Apibendrinant tai skamba taip: gyvenimas šiame pasaulyje tarnauja aukštesniam tikslui, kurį, tiesa, nelengva atspėti, bet kuris neabejotinai reiškia žmogaus esybės tobulinimą. Tikėtina, kad žmogaus dvasinis pradas, siela, kuri bėgant laikui taip lėtai ir nenoriai atsiskyrė nuo kūno, turi būti šio pakylėjimo ir išaukštinimo objektas. Visa, kas vyksta šiame pasaulyje, yra mums viršesnės inteligencijos ketinimų vykdymas, kuri, nors ir sunkiai atsekamais keliais bei aplinkkeliais, galiausiai viską nukreipia į gera, t. y. į tai, kas džiugina mus. Kiekvieną iš mūsų globoja geroji, tik iš pažiūros griežta Apvaizda, kuri neleidžia, kad taptumėme pernelyg galingų ir negailestingų gamtos jėgų žaisliuku; pati mirtis nėra sunaikinimas, nėra sugrįžimas į neorganinę negyvybę, o naujos egzistencijos rūšies, esančios aukštesnės raidos kelyje, pradžia. Ir žvelgiant į kitą pusę: tie patys dorovės dėsniai, kuriuos nustatė mūsų kultūros, valdo ir visą pasaulio vyksmą, tik juos saugo aukščiausia teisminė instancija, turinti nepalyginamai daugiau galios ir nuoseklumo. Visas gėris galiausiai randa savo atlygį, visas blogis – bausmę, jei ne šioje gyvenimo formoje, tai vėlesnėse egzistencijose, kurios prasideda po mirties. Taip visi gyvenimo siaubai, kančios ir sunkumai yra pasmerkti išnykti; gyvenimas po mirties, kuris tęsia mūsų žemiškąjį gyvenimą, kaip nematoma spektro dalis prisijungia prie matomosios, atneša visą tą pilnatvę, kurios čia galbūt pasigedome. O ta viršesnė išmintis, kuri valdo šią eigą, tas visuotinis gerumas, kuris joje reiškiasi, tas teisingumas, kuris joje įsitvirtina – tai savybės tų dieviškųjų būtybių, kurios sukūrė ir mus, ir visą pasaulį. Arba, tiksliau, tos vienos dieviškos būtybės, į kurią mūsų kultūroje sutirštėjo visi senųjų laikų dievai. Tauta, kuriai pirmai pavyko tokia dieviškųjų savybių koncentracija, ne menkai didžiavosi šia pažanga. Ji atidengė tėviškąjį branduolį, kuris nuo seno slypėjo už kiekvieno dievo pavidalo; iš esmės tai buvo sugrįžimas prie istorinių Dievo idėjos ištakų. Dabar, kai Dievas buvo vienas vienintelis, santykiai su juo galėjo atgauti vaikiško santykio su tėvu intymumą ir intensyvumą. Tačiau jei tiek daug padarei dėl tėvo, norėjosi būti ir apdovanotam, bent jau būti vieninteliu mylimu vaiku, išrinktąja tauta. Daug vėliau pamaldi Amerika pareiškia pretenziją būti „God’s own country“ (paties Dievo šalimi), ir vienai iš formų, kuriomis žmonija garbina dievybę, tai taip pat tinka.

Religiniai vaizdiniai, kurie čia buvo apibendrinti, žinoma, perėjo ilgą raidą ir įvairiose kultūrose buvo užfiksuoti skirtingose fazėse. Aš išskyriau vieną tokią raidos fazę, kuri maždaug atitinka galutinį pavidalą mūsų šiandieninėje baltųjų krikščioniškoje kultūroje. Nesunku pastebėti, kad ne visos šios visumos dalys vienodai gerai dera tarpusavyje, kad ne į visus neatidėliotinus klausimus atsakoma, kad kasdienės patirties prieštaravimą galima atmesti tik su vargu. Tačiau tokie, kokie jie yra, šie vaizdiniai – plačiausia prasme religiniai – vertinami kaip brangiausias kultūros turtas, kaip vertingiausia, ką ji gali pasiūlyti savo dalyviams; jie vertinami daug labiau nei visi menai, nei gebėjimas išgauti iš žemės jos turtus, aprūpinti žmoniją maistu ar užkirsti kelią jos ligoms ir t. t. Žmonės mano negalintys ištverti gyvenimo, jei šiems vaizdiniams nesuteiks tos vertės, kurios jiems reikalaujama. Ir štai kyla klausimas: kas yra šie vaizdiniai psichologijos šviesoje, iš kur jie semiasi to didelio vertinimo, ir, nedrąsiai tęsiant: kokia jų tikroji vertė?

Tyrimas, kuris vyksta netrukdomai tarsi monologas, nėra visiškai nepavojingas. Pernelyg lengvai pasiduodama pagundai nustumti į šalį mintis, kurios kėsinasi jį nutraukti, o mainais už tai gaunamas neužtikrintumo jausmas, kurį pabaigoje bandoma užgožti pernelyg dideliu kategoriškumu. Tad įsivaizduoju oponentą, kuris mano dėstymą seka su nepasitikėjimu, ir leidžiu jam vietomis tarti žodį.

Girdžiu jį sakant: „Jūs ne kartą vartojote posakius: „kultūra sukuria šiuos religinius vaizdinius“, „kultūra pateikia juos savo dalyviams“. Tai skamba kažkiek keistai; pats negalėčiau pasakyti kodėl, bet tai neskamba taip savaime suprantamai, kaip tai, kad kultūra sukūrė potvarkius dėl darbo rezultatų paskirstymo arba dėl teisių į moterį ir vaiką.“

Tačiau aš vis dėlto manau, jog taip išsireikšti yra pagrįsta. Aš bandžiau parodyti, kad religiniai vaizdiniai kilo iš to paties poreikio, kaip ir visi kiti kultūros laimėjimai – iš būtinybės gintis nuo triuškinančios gamtos viršenybės. Prie to prisidėjo antras motyvas – impulsas koreguoti skausmingai jaučiamus kultūros netobulumus. Taip pat ypač taiklu sakyti, kad kultūra šiuos vaizdinius individui dovanoja, nes jis juos randa jau esamus, jie jam pateikiami gatavi, jis nepajėgtų jų atrasti vienas. Tai daugelio kartų paveldas, į kurį jis įžengia, kurį perima taip pat, kaip daugybos lentelę, geometriją ir t. t. Tiesa, čia yra skirtumas, bet jis glūdi kitur ir dabar dar negali būti nušviestas. Prie to keistumo jausmo, kurį minite, gali prisidėti tai, jog šį religinių vaizdinių turtą mums įprasta pristatyti kaip dieviškąjį apreiškimą. Tačiau tai jau savaime yra religinės sistemos dalis, kuri visiškai nepaiso mums žinomos istorinės šių idėjų raidos ir jų skirtumų įvairiais laikais bei įvairiose kultūrose.

„Kitas punktas, kuris man atrodo svarbesnis. Jūs teigiate, kad gamtos sužmoginimas kyla iš poreikio padaryti galą žmogaus pasimetimui ir bejėgiškumui prieš jos keliančias baimę jėgas, užmegzti su jomis ryšį ir galiausiai jas paveikti. Tačiau toks motyvas atrodo nereikalingas. Juk pirmykštis žmogus neturi pasirinkimo, neturi jokio kito mąstymo būdo. Jam natūralu, tarsi įgimta, projektuoti savo esybę į išorinį pasaulį, visus stebimus procesus laikyti būtybių, kurios iš esmės panašios į jį patį, pasireiškimais. Tai vienintelis jo suvokimo metodas. Ir anaiptol nėra savaime suprantama, veikiau keistas sutapimas, jei jam pavyktų patenkinti vieną iš savo didžiųjų poreikių vien leidžiant pasireikšti šiam natūraliam polinkiui.“

Man tai neatrodo taip nuostabu. Argi manote, kad žmonių mąstymas nežino praktinių motyvų, yra tik nesavanaudiško žingeidumo išraiška? Tai juk labai mažai tikėtina. Greičiau aš tikiu, kad žmogus, net ir personifikuodamas gamtos jėgas, seka infantiliniu pirmvaizdžiu. Iš savo pirmosios aplinkos asmenų jis išmoko, kad ryšio užmezgimas su jais yra kelias juos paveikti, todėl vėliau, vedamas to paties tikslo, jis taip pat elgiasi su visu kuo kitu, ką sutinka. Tad aš neprieštarauju jūsų aprašomajai pastabai; žmogui tikrai natūralu viską personifikuoti, ką jis nori suvokti, kad vėliau tai suvaldytų (psichinis įveikimas kaip pasiruošimas fiziniam), tačiau aš pridedu šio žmogiškojo mąstymo ypatumo motyvą ir genezę.

„Ir dar trečias dalykas: juk religijos kilmę jau esate nagrinėjęs anksčiau, savo knygoje „Totemas ir tabu“. Tačiau ten viskas atrodo kitaip. Viskas yra sūnaus ir tėvo santykis, Dievas yra išaukštintas tėvas, tėvo ilgesys yra religinio poreikio šaknis. Nuo to laiko, regis, atradote žmogaus bejėgiškumo ir pagalbos stokos momentą, kuriam juk visuotinai priskiriamas didžiausias vaidmuo formuojantis religijai, ir dabar viską, kas anksčiau buvo tėvo kompleksas, perrašote bejėgiškumui. Ar galiu prašyti paaiškinti šį pasikeitimą?“

Mielai, aš tik ir laukiau šio paraginimo. Jei tai iš tiesų yra pasikeitimas. Knygoje „Totemas ir tabu“ turėjo būti paaiškinta ne religijų kilmė, o tik totemizmo kilmė. Ar galite iš kokio nors jums žinomo požiūrio taško paaiškinti, kodėl pirmoji forma, kuria sauganti dievybė apsireiškė žmogui, buvo gyvūniška, kodėl egzistavo draudimas šį gyvūną žudyti ir valgyti, ir vis dėlto – iškilmingas paprotys kartą per metus jį bendrai nužudyti ir suvalgyti? Būtent tai ir vyksta totemizme. Ir vargu ar tikslinga ginčytis, ar totemizmą reikėtų vadinti religija. Jis turi glaudžius ryšius su vėlesnėmis dievų religijomis; toteminiai gyvūnai tampa šventaisiais dievų gyvūnais. O pirmieji, bet patys giliausi doroviniai apribojimai – žmogžudystės ir kraujomaišos draudimai – kyla totemizmo dirvoje. Ar priimsite „Totemo ir tabu“ išvadas, ar ne, tikiuosi, pripažinsite, kad toje knygoje daugybė labai keistų, padrikų faktų sujungta į nuoseklią visumą.

Kodėl gyvūniško dievo ilgainiui nebepakako ir jį pakeitė žmogiškasis, „Toteme ir tabu“ buvo vos paliesta, o kitos religijos formavimosi problemos ten apskritai neminimos. Ar tokį apsiribojimą laikote tapatų neigimui? Mano darbas yra geras pavyzdys griežto izoliavimo tos dalies, kurią psichoanalitinis nagrinėjimas gali įnešti į religinės problemos sprendimą. Jei dabar bandau pridėti tai, kas kita, kas mažiau giliai paslėpta, neturėtumėte manęs kaltinti prieštaravimu, kaip anksčiau vienpusiškumu. Žinoma, mano užduotis yra parodyti jungtis tarp to, kas pasakyta anksčiau, ir to, kas pateikiama dabar, tarp gilesnės ir manifestinės motyvacijos, tarp tėvo komplekso ir žmogaus bejėgiškumo bei apsaugos poreikio.

Šias jungtis rasti nesunku. Tai vaiko bejėgiškumo santykis su jį pratęsiančiu suaugusiojo bejėgiškumu, tad, kaip ir buvo galima tikėtis, psichoanalitinė religijos formavimosi motyvacija tampa infantiliniu indėliu į jos manifestinę motyvaciją. Persikelkime į mažo vaiko sielos gyvenimą. Prisiminkite objekto pasirinkimą remiantis paramos tipu (Anlehnungstypus), apie kurį kalba analizė? Libido eina narcisistinių poreikių keliais ir prisiriša prie objektų, kurie užtikrina jų patenkinimą. Taip motina, kuri numalšina alkį, tampa pirmuoju meilės objektu ir, žinoma, pirma apsauga nuo visų neapibrėžtų, išoriniame pasaulyje gresiančių pavojų – galime sakyti, pirma apsauga nuo baimės.

Šioje funkcijoje motiną netrukus pakeičia stipresnis tėvas, kuriam ji ir lieka priskirta per visą vaikystę. Tačiau santykis su tėvu pasižymi savotišku ambivalentiškumu. Jis pats buvo pavojus, galbūt dėl ankstesnio santykio su motina. Tad jo bijoma ne mažiau, nei jo ilgimasi ir juo žavimasi. Šio tėvo santykio ambivalentiškumo ženklai giliai įspausti visose religijose, kaip tai išdėstyta ir knygoje „Totemas ir tabu“. Kai augantis žmogus pastebi, kad jam lemta visada likti vaiku, kad jis niekada negalės apsieiti be apsaugos nuo svetimų, viršesnių galių, jis suteikia joms tėvo figūros bruožus; jis susikuria dievus, kurių bijo, kuriuos bando palenkti į savo pusę ir kuriems vis dėlto patiki savo apsaugą. Taip tėvo ilgesio motyvas yra tapatus poreikiui apsisaugoti nuo žmogiškosios negalios pasekmių; gynimasis nuo vaikiško bejėgiškumo suteikia reakcijai į bejėgiškumą, kurį privalo pripažinti suaugęs žmogus – būtent religijos formavimuisi, – jai būdingus bruožus. Tačiau mes neketiname toliau tyrinėti Dievo idėjos raidos; čia turime reikalą su užbaigtu religinių vaizdinių lobynu, kokį kultūra perduoda individui.

Norint vėl suimti tyrimo giją: kokia gi yra psichologinė religinių vaizdinių reikšmė, kaip galime juos klasifikuoti? Į šį klausimą iš pradžių visai nelengva atsakyti. Atmetus įvairias formuluotes, tenka sustoti ties viena: tai yra mokymo teiginiai, pasisakymai apie išorinės (arba vidinės) tikrovės faktus ir santykius, kurie praneša apie kažką, ko pats nesi atradęs, ir kurie reikalauja, kad jais būtų tikima. Kadangi jie teikia informaciją apie tai, kas mums gyvenime svarbiausia ir įdomiausia, jie yra ypač aukštai vertinami. Tas, kuris nieko apie juos nežino, yra labai neišmanus; tas, kuris juos įtraukė į savo žinojimą, gali laikyti save labai praturtėjusiu.

Žinoma, yra daugybė tokių mokymo teiginių apie pačius įvairiausius šio pasaulio dalykus. Kiekviena pamoka mokykloje jų pilna. Pasirinkime geografiją. Ten girdime: Konstancas yra prie Bodeno ežero. Viena studentiška daina priduria: „Kas netiki, tenueina ir tepažiūri“. Aš atsitiktinai ten buvau ir galiu patvirtinti: tas gražus miestas yra prie plataus vandens telkinio, kurį visi aplinkiniai gyventojai vadina Bodeno ežeru. Dabar ir aš esu visiškai įsitikinęs šio geografinio teiginio teisingumu. Kartu prisimenu kitą, labai keistą išgyvenimą. Buvau jau subrendęs vyras, kai pirmą kartą stovėjau ant Atėnų akropolio kalvos, tarp šventyklų griuvėsių, žvelgdamas į mėlyną jūrą. Į mano džiaugsmą įsimaišė nuostabos jausmas, kuris man pakuždėjo tokią interpretaciją: vadinasi, tai tikrai yra taip, kaip mes mokėmės mokykloje! Kokį lėkštą ir bejėgį tikėjimą realia girdėtų dalykų tiesa turėjau būti įgijęs anais laikais, jei šiandien galiu būti toks nustebęs! Tačiau nenoriu pernelyg pabrėžti šio išgyvenimo reikšmės; galima ir kita mano nuostabos interpretacija, kuri man tada neatėjo į galvą, kuri yra visiškai subjektyvios prigimties ir susijusi su vietos ypatingumu.

Visi tokie mokymo teiginiai reikalauja tikėjimo jų turiniu, tačiau nepagrindę savo pretenzijos. Jie prisistato kaip sutrumpintas rezultatas ilgesnio mąstymo proceso, pagrįsto stebėjimu ir, žinoma, išvadų darymu; tam, kuris ketina šį procesą pereiti pats, užuot priėmęs jo rezultatą, jie parodo kelią, kaip tai padaryti. Visada taip pat pridedama, iš kur gautos žinios, kurias skelbia mokymo teiginys, jei jis, kaip geografinių teiginių atveju, nėra savaime suprantamas. Pavyzdžiui: Žemė yra rutulio formos; kaip įrodymai tam pateikiami Fuko švytuoklės bandymas, horizonto elgsena, galimybė apiplaukti Žemę. Kadangi, kaip visi dalyviai supranta, neįmanoma visų moksleivių išsiųsti į keliones aplink pasaulį, pasitenkinama tuo, kad mokykliniai mokymai priimami „pasitikėjimo pagrindu“, tačiau žinoma, kad kelias į asmeninį įsitikinimą lieka atviras.

Pabandykime tuo pačiu matu pamatuoti religinius mokymo teiginius. Jei iškelsime klausimą, kuo grindžiama jų pretenzija, kad jais būtų tikima, gausime tris atsakymus, kurie stebėtinai prastai dera tarpusavyje.

Pirma, jie nusipelno tikėjimo, nes jau mūsų protėviai jais tikėjo; antra, turime įrodymų, kurie mums perduoti iš tų pačių senųjų laikų; ir trečia, apskritai draudžiama kelti klausimą dėl šio patvirtinimo. Anksčiau už tokį įžūlumą buvo baudžiama pačiomis griežčiausiomis bausmėmis, ir dar šiandien visuomenė nepalankiai žiūri į tą, kuris jį atnaujina.

Šis trečiasis punktas turi sukelti didžiausias mūsų abejones. Toks draudimas gali turėti tik vieną motyvą: visuomenė puikiai žino, kokia nesaugi yra pretenzija, kurią ji kelia savo religiniams mokymams. Jei būtų kitaip, ji neabejotinai kuo noriausiai pateiktų visą medžiagą kiekvienam, norinčiam pačiam susidaryti įsitikinimą. Todėl kitų dviejų įrodymų pagrindų tikrinimo imamės su nepasitikėjimu, kurį nelengva numalšinti. Turime tikėti, nes tikėjo mūsų protėviai. Tačiau šie mūsų protėviai buvo daug labiau neišmanantys nei mes, jie tikėjo dalykais, kurių šiandien negalime priimti. Kyla galimybė, kad ir religiniai mokymai gali būti tokio pobūdžio. Įrodymai, kuriuos jie mums paliko, surašyti raštuose, kurie patys pasižymi visais nepatikimumo požymiais. Jie prieštaringi, perdirbti, suklastoti; ten, kur jie praneša apie faktinius patvirtinimus, patys yra nepatvirtinti. Nedaug padeda, kai tvirtinama, jog jų tekstas ar bent jau turinys yra kilęs iš dieviškojo apreiškimo, nes šis tvirtinimas jau pats yra dalis tų mokymų, kurių patikimumą reikia ištirti, o joks sakinys negali pats savęs įrodyti.

Taip prieiname prie keisto rezultato, kad būtent tie mūsų kultūros paveldo pranešimai, kurie galėtų turėti mums didžiausią reikšmę, kuriems pavesta užduotis paaiškinti mums pasaulio mįsles ir sutaikyti mus su gyvenimo kančiomis, – būtent jie turi patį silpniausią patvirtinimą. Mes negalėtume pasiryžti priimti tokio mums abejingo fakto, kad banginiai veda jauniklius, užuot dėję kiaušinius, jei jis nebūtų geriau įrodomas.

Ši padėtis pati savaime yra labai keista psichologinė problema. Taip pat tegu niekas nemano, kad šios pastabos apie religinių mokymų neįrodomumą turi kažką naujo. Tai buvo jaučiama visais laikais, neabejotinai ir tų protėvių, kurie paliko tokį palikimą. Tikėtina, kad daugelis jų puoselėjo tas pačias abejones kaip ir mes, tačiau juos slėgė per stiprus spaudimas, kad jie būtų išdrįsę jas išsakyti. Ir nuo to laiko begalė žmonių kankinosi tomis pačiomis abejonėmis, kurias norėjo nuslopinti, nes jautėsi įpareigoti tikėti; daugybė puikių intelektų sudužo į šį konfliktą, daugybė charakterių nukentėjo nuo kompromisų, kuriuose ieškojo išeities.

Jei visi įrodymai, pateikiami religinių mokymų patikimumui pagrįsti, kyla iš praeities, natūralu apsižvalgyti, ar dabartis, kurią galima geriau įvertinti, taip pat negali pateikti tokių įrodymų. Jei pavyktų bent vieną vienintelę tokio pobūdžio religinės sistemos dalį ištraukti iš abejonės gniaužtų, visa sistema įgytų nepaprastai daug patikimumo. Čia įsiterpia spiritistų veikla; jie yra įsitikinę individualios sielos tęstinumu ir nori mums be abejonių pademonstruoti šį vieną religinio mokymo sakinį. Deja, jiems nepavyksta paneigti, kad jų dvasių pasirodymai ir pasisakymai yra tik jų pačių sielos veiklos produkcija. Jie iškvietė didžiausių žmonių, iškiliausių mąstytojų dvasias, tačiau visi pasisakymai ir informacija, kurią jie iš jų gavo, buvo tokie kvaili, tokie beviltiškai tušti, kad neįmanoma rasti nieko kito patikimo, išskyrus dvasių gebėjimą prisitaikyti prie žmonių rato, kuris jas iškviečia. Dabar reikia paminėti du bandymus, kurie sudaro desperatiškų pastangų išvengti problemos įspūdį. Vienas jų, prievartinio pobūdžio, yra senas, kitas – subtilus ir modernus. Pirmasis yra Bažnyčios tėvo Credo quia absurdum. Tai reiškia: religiniai mokymai yra nepavaldūs proto reikalavimams, jie stovi aukščiau proto. Jų tiesą reikia justi vidumi, nereikia jų suvokti. Tačiau šis Credo įdomus tik kaip asmeninis išpažinimas; kaip autoritetinis sprendimas jis neturi privalomosios galios. Ar turiu būti įpareigotas tikėti kiekviena absurdiškumu? Ir jei ne, kodėl būtent šiuo? Nėra instancijos virš proto. Jei religinių mokymų tiesa priklauso nuo vidinio išgyvenimo, liudijančio šią tiesą, ką daryti su daugybe žmonių, kurie tokio reto išgyvenimo neturi? Iš visų žmonių galima reikalauti, kad jie naudotųsi proto dovana, kurią turi, bet negalima visiems galiojančio įsipareigojimo statyti ant motyvo, kuris egzistuoja tik pas labai nedaugelį. Jei vienas iš jį giliai sukrėtusios ekstatinės būsenos įgijo nepajudinamą įsitikinimą realia religinių mokymų tiesa, ką tai reiškia kitam?

Antrasis bandymas yra „Kaip, jei“ (Als ob) filosofija. Ji teigia, kad mūsų mąstymo veikloje gausu prielaidų, kurių nepagrįstumą, netgi absurdiškumą, mes visiškai suvokiame. Jos vadinamos fikcijomis, tačiau dėl įvairių praktinių motyvų turėtume elgtis taip, „kaip, jei“ tikėtume šiomis fikcijomis. Tai taikytina religiniams mokymams dėl jų nepalyginamos svarbos žmonių visuomenės išlaikymui. Tikiuosi nepadaryti skriaudos, leisdamas „Kaip, jei“ filosofui atstovauti požiūrį, kuris nesvetimas ir kitiems mąstytojams. Plg. H. Vaihinger, Die Philosophie des Als ob. Septintas ir aštuntas leidimas, 1922, p. 68: „Į fikcijos ratą įtraukiame ne tik abejingas teorines operacijas, bet ir sąvokų darinius, kuriuos sugalvojo kilniausi žmonės, prie kurių linksta kilnesniosios žmonijos dalies širdis ir kurių ji nenori leisti atimti. Mes to ir visai nenorime daryti – kaip praktinę fikciją paliekame visa tai egzistuoti, tačiau kaip teorinė tiesa tai nunyksta.“

Ši argumentacija nėra toli nuo Credo quia absurdum. Bet aš manau, kad „Kaip, jei“ reikalavimas yra toks, kokį gali iškelti tik filosofas. Žmogus, kurio mąstymo nepaveikė filosofijos menai, niekada negalės jo priimti; jam su absurdiškumo, prieštaravimo protui pripažinimu viskas yra baigta. Jis negali būti priverstas būtent tvarkydamas savo svarbiausius interesus atsisakyti saugiklių, kurių šiaip reikalauja visai savo įprastai veiklai. Prisimenu vieną savo vaikų, kuris anksti pasižymėjo ypatingu dalykiškumu. Kai vaikams būdavo pasakojama pasaka, kurios jie pamaldžiai klausydavosi, jis prieidavo ir klausdavo: „Ar tai tikra istorija?“ Gavęs neigiamą atsakymą, jis pasitraukdavo su niekinama veido išraiška. Galima tikėtis, kad žmonės religinių pasakų atžvilgiu greitai ims elgtis panašiai, nepaisant „Kaip, jei“ užtarimo.

Tačiau šiuo metu jie vis dar elgiasi visai kitaip, o praėjusiais laikais religiniai vaizdiniai, nepaisant neginčijamo jų patvirtinimo trūkumo, darė patį stipriausią poveikį žmonijai. Tai nauja psichologinė problema. Reikia klausti, iš ko susideda vidinė šių mokymų jėga, kokiai aplinkybei jie dėkingi už savo veiksmingumą, nepriklausomą nuo protinio pripažinimo?

Manau, kad atsakymą į abu klausimus jau pakankamai parengėme. Jis išaiškėja, kai atkreipiame dėmesį į religinių vaizdinių psichinę genezę. Šie vaizdiniai, prisistatantys kaip mokymo teiginiai, nėra patirties nuosėdos ar galutiniai mąstymo rezultatai; tai yra iliuzijos, seniausių, stipriausių ir skubiausių žmonijos troškimų išsipildymai; jų jėgos paslaptis glūdi tų troškimų jėgoje. Mes jau žinome: gąsdinantis vaikiško bejėgiškumo įspūdis pažadino apsaugos – apsaugos per meilę – poreikį, kurį patenkino tėvas; suvokimas, kad šis bejėgiškumas tęsiasi visą gyvenimą, privertė laikytis tikėjimo, jog egzistuoja tėvas – tik dabar jau galingesnis. Dėl maloningos dieviškosios apvaizdos veikimo numalšinama gyvenimo pavojų baimė; dorovinės pasaulio tvarkos įvedimas užtikrina teisingumo reikalavimo, kuris žmonių kultūroje taip dažnai likdavo neįgyvendintas, įvykdymą; žemiškosios egzistencijos pratęsimas būsimame gyvenime suteikia erdvinį ir laikinį rėmą, kuriame šie troškimų išsipildymai turėtų įvykti. Remiantis šios sistemos prielaidomis, kuriami atsakymai į mįslingus žmonių žingeidumo klausimus, pavyzdžiui, apie pasaulio atsiradimą ar kūno ir sielos ryšį; atskirai psichikai tai reiškia didžiulį palengvėjimą, kai niekada visiškai neįveikti vaikystės konfliktai, kylantys iš tėvo komplekso, nuo jos nuimami ir nukreipiami į visuotinai priimtą sprendimą.

Kai sakau, kad visa tai yra iliuzijos, privalau apibrėžti šio žodžio reikšmę. Iliuzija nėra tas pats, kas klaida, ji taip pat nebūtinai yra klaida. Aristotelio nuomonė, kad parazitai veisiasi iš nešvarumų, kurios neišmananti liaudis laikosi dar ir šiandien, buvo klaida; lygiai kaip ir ankstesnės gydytojų kartos nuomonė, kad nugaros džiova (tabes dorsalis) yra seksualinio palaidumo pasekmė. Būtų piktnaudžiavimas šias klaidas vadinti iliuzijomis. Tuo tarpu Kolumbo įsitikinimas, kad jis atrado naują jūrų kelią į Indiją, buvo iliuzija. Jo noro dalis šioje klaidoje yra labai aiški. Iliuzija galima vadinti tam tikrų nacionalistų teiginį, esą indoeuropiečiai yra vienintelė kultūrai gabi žmonių rasė, arba tikėjimą, kurį sugriovė tik psichoanalizė, kad vaikas yra būtybė be seksualumo. Iliuzijai būdinga tai, kad ji kildinama iš žmogiškųjų troškimų; šiuo atžvilgiu ji priartėja prie psichiatrinio kliedesio, tačiau, neskaitant sudėtingesnės kliedesio struktūros, ji nuo jo ir skiriasi. Kalbėdami apie kliedesį, kaip esminį dalyką pabrėžiame prieštaravimą tikrovei, o iliuzija nebūtinai turi būti klaidinga, t. y. neįgyvendinama ar prieštaraujanti realybei. Pavyzdžiui, paprasta miestietė gali puoselėti iliuziją, kad atvyks princas jos vesti. Tai įmanoma, keletas tokio pobūdžio atvejų yra buvę. Kad ateis Mesijas ir pradės aukso amžių, yra daug mažiau tikėtina; priklausomai nuo asmeninio vertintojo požiūrio, jis šį tikėjimą klasifikuos kaip iliuziją arba kaip kliedesio analogiją. Pavyzdžių, kuomet iliuzijos pasitvirtino, šiaip jau nėra lengva rasti. Tačiau alchemikų iliuzija, kad visus metalus galima paversti auksu, galėtų būti viena tokių. Noras turėti labai daug aukso, kiek įmanoma daugiau, dėl mūsų šiandieninio supratimo apie turto sąlygas yra labai atslūgęs, tačiau chemija metalų pavertimo auksu nebelaiko neįmanomu dalyku. Taigi tikėjimą vadiname iliuzija tada, kai jo motyvacijoje į pirmą planą iškyla troškimų išsipildymas, ir tuomet neatsižvelgiame į jo santykį su tikrove, lygiai kaip ir pati iliuzija atsisako savo patvirtinimų.

Po šio susiorientavimo vėl atsigręžę į religinius mokymus, galime pakartoti: jie visi yra iliuzijos, neįrodomi, ir niekas negali būti verčiamas laikyti jų tiesa ar jais tikėti. Kai kurie iš jų yra tokie neįtikėtini, taip smarkiai prieštaraujantys viskam, ką mes vargais negalais sužinojome apie pasaulio realybę, kad juos – atitinkamai atsižvelgiant į psichologinius skirtumus – galima lyginti su kliedesiais. Apie daugelio jų realią vertę spręsti neįmanoma. Kaip jie yra neįrodomi, taip jie yra ir nenuneigiami. Dar per mažai žinoma, kad būtų galima kritiškai prie jų priartėti. Pasaulio mįslės mūsų tyrimams atsiskleidžia tik pamažu, mokslas į daugelį klausimų šiandien dar negali duoti atsakymo. Tačiau mokslinis darbas mums yra vienintelis kelias, galintis vesti į realybės, esančios už mūsų, pažinimą. Vėlgi, tai tik iliuzija, jei kažko tikimasi iš intuicijos ir savistabos; ji negali mums duoti nieko kito, tik sunkiai interpretuojamų žinių apie mūsų pačių sielos gyvenimą, ir niekada – informacijos apie tuos klausimus, į kuriuos atsakyti religiniam mokymui taip lengva. Leisti į spragą įsibrauti savo savivalei ir asmeniniu nuožiūra vieną ar kitą religinės sistemos dalį paskelbti daugiau ar mažiau priimtina būtų intelektualiai nedora. Tam šie klausimai yra pernelyg reikšmingi, norėtųsi sakyti – pernelyg šventi.

Šioje vietoje galima tikėtis prieštaravimo: taigi, jei net užkietėję skeptikai pripažįsta, kad religijos teiginių neįmanoma paneigti protu, kodėl tada neturėčiau jais tikėti, juk jų pusėje tiek daug: tradicija, žmonių sutarimas ir visas jų turinio teikiamas paguodumas? Taip, kodėl gi ne? Kaip niekas negali būti verčiamas tikėti, taip niekas negali būti verčiamas ir netikėti. Tačiau nereikėtų mėgautis saviapgaule, jog tokiais pagrindimais einama korektiško mąstymo keliais. Jei pasmerkimas „prastas pasiteisinimas“ kada nors buvo vietoje, tai būtent čia. Nežinojimas yra nežinojimas; jokia teisė kuo nors tikėti iš jo nekyla. Joks protingas žmogus kituose dalykuose nesielgs taip lengvabūdiškai ir nesitenkins tokiais varganais savo sprendimų ar pozicijos pagrindimais; tik aukščiausiuose ir švenčiausiuose dalykuose jis sau tai leidžia. Iš tikrųjų tai tik pastangos sau ar kitiems sudaryti regimybę, kad vis dar laikomasi religijos, nors jau seniai nuo jos atitrūkta. Kai kalbama apie religijos klausimus, žmonės nusikalsta visokiausiu nenuoširdumu ir intelektualinėmis ydomis. Filosofai ištempia žodžių reikšmę tol, kol juose beveik nebelieka nieko iš pirminės prasmės; kokią nors miglotą abstrakciją, kurią patys susikūrė, jie pavadina „Dievu“, ir štai dabar viso pasaulio akyse jie jau yra deistai, tikintieji Dievą, ir gali patys girtis atpažinę aukštesnę, grynesnę Dievo sąvoką, nors jų Dievas tėra beformis šešėlis, o ne galinga religinio mokymo asmenybė. Kritikai atkakliai siekia žmogų, pripažįstantį žmogiškojo menkumo ir bejėgiškumo prieš pasaulio visumą jausmą, paskelbti „giliai religingu“, nors ne šis jausmas sudaro religingumo esmę, o tik kitas žingsnis – reakcija į jį, kuri ieško pagalbos nuo šio jausmo. Kas neina toliau, kas nuolankiai tenkinasi menku žmogaus vaidmeniu didžiajame pasaulyje, tas veikiau yra nereligingas tikrąja to žodžio prasme.

Šio tyrimo plane nenumatyta pareikšti nuomonę apie religinių mokymų tiesos vertę. Mums pakanka atpažinus jų psichologinę prigimtį kaip iliuzijas. Tačiau mums nereikia slėpti, kad šis atskleidimas galingai veikia ir mūsų požiūrį į klausimą, kuris daugeliui turi atrodyti svarbiausias. Mes apytiksliai žinome, kokiais laikais ir kokių žmonių buvo sukurti religiniai mokymai. Jei dar sužinome, kokiais motyvais remiantis tai įvyko, mūsų pozicija religinės problemos atžvilgiu pastebimai pasislenka. Mes sakome sau: būtų labai gražu, jei egzistuotų Dievas kaip pasaulio kūrėjas ir geroji apvaizda, dorovinė pasaulio tvarka ir pomirtinis gyvenimas, tačiau labai krinta į akis tai, kad viskas yra būtent taip, kaip mes turime trokšti. Ir būtų dar keisčiau, jei mūsų vargšams, neišmanantiems, nelaisviems protėviams būtų pavykę išspręsti visas šias sudėtingas pasaulio mįsles.

VII

Kai atpažinome religinius mokymus kaip iliuzijas, iškart kyla tolesnis klausimas, ar ne panašios prigimties yra ir kitas kultūros turtas, kurį mes aukštiname ir leidžiame jam valdyti mūsų gyvenimą. Ar prielaidos, reguliuojančios mūsų valstybines institucijas, taip pat neturėtų būti vadinamos iliuzijomis, ar lyčių santykiai mūsų kultūroje nėra drumščiami vienos ar visos eilės erotinių iliuzijų? Kartą pabudus mūsų nepasitikėjimui, mes neišsigąsime ir klausimo, ar mūsų įsitikinimas, jog stebėdami ir mąstydami moksliniame darbe galime sužinoti kažką apie išorinę realybę, turi geresnį pagrindimą. Niekas neturi mums trukdyti pritarti stebėjimo nukreipimui į mūsų pačių esybę ir mąstymo panaudojimui jo paties kritikai. Čia atsiveria tyrimų virtinė, kurios baigtis turėtų tapti lemiama kuriant „pasaulėžiūrą“. Mes taip pat nujaučiame, kad tokios pastangos nebus veltui ir kad jos bent iš dalies pateisins mūsų įtarumą. Tačiau autoriaus jėgos neleidžia imtis tokios plačios užduoties, jis priverstas susiaurinti savo darbą iki vienos iš šių iliuzijų, būtent religinės, sekimo. Garsus mūsų oponento balsas liepia mums sustoti. Esame traukiami atsakomybėn dėl savo draudžiamos veiklos. Jis sako mums:

„Archeologiniai interesai yra visai pagirtini, tačiau kasinėjimai nepradedami ten, kur jie gali pakirsti gyvųjų būstus taip, kad šie sugriūtų ir palaidotų žmones po griuvėsiais. Religiniai mokymai nėra objektas, apie kurį galima gudrotauti kaip apie bet kurį kitą. Mūsų kultūra pastatyta ant jų, žmonių visuomenės išlaikymo sąlyga yra tai, kad žmonių dauguma tikėtų šių mokymų tiesa. Jei jie bus mokomi, kad nėra visagalio ir teisingo Dievo, nėra dieviškosios pasaulio tvarkos ir būsimojo gyvenimo, jie pasijus atleisti nuo bet kokio įsipareigojimo laikytis kultūros taisyklių. Kiekvienas nevaržomas, be baimės seks savo asocialiais, egoistiniais potraukiais, sieks įgyvendinti savo galią; vėl prasidės chaosas, kurį sutramdėme per daugelį tūkstantmečių kultūrinio darbo. Net jei žinotume ir galėtume įrodyti, kad religija neturi tiesos, reikėtų tai nutylėti ir elgtis taip, kaip reikalauja „Kaip, jei“ (Als ob) filosofija – vardan visų išsaugojimo! O jei nepaisysime šio sumanymo pavojingumo, tai dar yra ir betikslis žiaurumas. Begalė žmonių religijos mokymuose randa savo vienintelę paguodą, tik su jų pagalba gali ištverti gyvenimą. Norima iš jų atimti šią atramą ir neturima nieko geresnio, ką duoti mainais. Buvo pripažinta, kad mokslas šiuo metu pasiekia nedaug, bet net jei jis būtų pažengęs daug toliau, žmonėms jo nepakaktų. Žmogus turi ir kitų imperatyvių poreikių, kurių šaltas mokslas niekada negalės patenkinti, ir labai keista, tiesiog nenuoseklumo viršūnė, kai psichologas, kuris visada pabrėždavo, kaip smarkiai žmonių gyvenime intelektas nusileidžia potraukių gyvenimui, dabar stengiasi atimti iš žmonių brangų norų patenkinimą ir nori už tai atlyginti intelektualiniu maistu.“

Tai daugybė kaltinimų vienu metu! Bet aš pasirengęs jiems visiems prieštarauti, be to, aš ginsiu teiginį, kad didesnį pavojų kultūrai kelia dabartinio jos santykio su religija išlaikymas, nei jo nutraukimas. Tik nelabai žinau, nuo ko pradėti savo atsakymą.

Galbūt nuo patikinimo, kad aš pats laikau savo sumanymą visiškai nekenksmingu ir nepavojingu. Intelektas šįkart pervertinamas ne iš mano pusės. Jei žmonės yra tokie, kaip juos aprašo oponentai – o aš nenoriu tam prieštarauti, – tai nėra jokio pavojaus, kad nuoširdžiai tikintysis, priblokštas mano argumentų, leisis atimti iš savęs tikėjimą. Be to, aš nepasakiau nieko, ko kiti, geresni vyrai, nebūtų pasakę daug pilniau, galingiau ir įspūdingiau prieš mane. Šių vyrų vardai žinomi; aš jų neminėsiu, kad nesusidarytų įspūdis, jog noriu stoti į jų gretas. Aš tik – ir tai yra vienintelis naujas dalykas mano dėstyme – prie savo didžiųjų pirmtakų kritikos pridėjau šiek tiek psichologinio pagrindimo. Vargu ar galima tikėtis, kad būtent šis priedas iššauks poveikį, kurio nepavyko pasiekti ankstesniems. Tiesa, manęs dabar galėtų paklausti, kam rašomi tokie dalykai, jei esi tikras dėl jų neveiksmingumo. Bet prie to sugrįšime vėliau.

Vienintelis, kuriam ši publikacija gali pakenkti, esu aš pats. Teks išklausyti pačius nemaloniausius priekaištus dėl lėkštumo, ribotumo, idealizmo stokos ir aukščiausių žmonijos interesų nesupratimo. Tačiau, viena vertus, šie priekaištai man nėra nauji, o kita vertus, jei žmogus jau jaunystėje nekreipė dėmesio į savo amžininkų nepasitenkinimą, kodėl tai turėtų jam rūpėti senatvėje, kai jis tikras, jog greitai bus anapus bet kokios malonės ar nemalonės? Ankstesniais laikais buvo kitaip; tuomet tokiais pasisakymais žmogus užsitikrindavo garantuotą savo žemiškosios egzistencijos sutrumpinimą ir gerokai pagreitintą progą įgyti asmeninės patirties apie pomirtinį gyvenimą. Bet aš kartoju, tie laikai praėjo, ir šiandien tokia rašliava autoriui nepavojinga. Daugiausia, kas gali nutikti – knyga vienoje ar kitoje šalyje nebus verčiama ir platinama. Žinoma, būtent toje šalyje, kuri jaučiasi tikra dėl savo kultūros aukšto lygio. Tačiau jei apskritai pasisakoma už norų atsisakymą ir nuolankumą likimui, reikia gebėti ištverti ir šią žalą.

Tuomet man iškilo klausimas, ar šio rašto paskelbimas vis dėlto negalėtų kam nors atnešti nelaimės. Tiesa, ne asmeniui, bet reikalui – psichoanalizės reikalui. Juk negalima paneigti, kad ji yra mano kūrinys, jai buvo rodoma apsčiai nepasitikėjimo ir piktavališkumo; jei dabar aš pasirodysiu su tokiais nemaloniais pasisakymais, bus tik per daug noriai skubama perkelti [nepasitenkinimą] nuo mano asmens ant psichoanalizės. Dabar matyti, bus sakoma, kur veda psichoanalizė. Kaukė nukrito; į Dievo ir dorovinio idealo neigimą, kaip mes visada ir įtarėme. Kad sulaikytų mus nuo šio atradimo, mums buvo teigiama, jog psichoanalizė neturi pasaulėžiūros ir negali jos sukurti.

Šis triukšmas man bus tikrai nemalonus dėl daugelio mano bendradarbių, kurių kai kurie visiškai nepritaria mano požiūriui į religines problemas. Tačiau psichoanalizė jau atlaikė daug audrų, reikia ją leisti ištikti ir šiai naujai. Iš tikrųjų psichoanalizė yra tyrimo metodas, nešališkas instrumentas, kaip, tarkime, diferencialinis skaičiavimas (Infinitesimalrechnung). Jei fizikas jo padedamas nustatytų, kad Žemė po tam tikro laiko žus, vis dėlto būtų susimąstyta, prieš priskiriant pačiam skaičiavimui destruktyvias tendencijas ir dėl to jį uždraudžiant. Viskas, ką aš čia pasakiau prieš religijų tiesos vertę, psichoanalizei nebuvo būtina, tai buvo pasakyta kitų gerokai anksčiau nei ji atsirado. Jei iš psichoanalitinio metodo taikymo galima gauti naują argumentą prieš religijos tiesos turinį – tant pis (tuo blogiau) religijai, tačiau religijos gynėjai su ta pačia teise naudosis psichoanalize, kad visapusiškai įvertintų afektinę religinio mokymo reikšmę.

Taigi, tęsiant gynybą: religija akivaizdžiai padarė didžiulių paslaugų žmonijos kultūrai, daug prisidėjo prie asocialių potraukių suvaldymo, bet nepakankamai. Ji valdė žmonių visuomenę daugelį tūkstantmečių; turėjo laiko parodyti, ką ji sugeba. Jei jai būtų pavykę padaryti laimingą žmonių daugumą, juos paguosti, sutaikyti su gyvenimu, paversti juos kultūros nešėjais, niekam nekiltų mintis siekti esamų sąlygų pakeitimo. Ką mes matome vietoj to? Kad gąsdinančiai didelis skaičius žmonių yra nepatenkinti kultūra ir nelaimingi joje, jaučia ją kaip jungą, kurį reikia nusimesti; kad šie žmonės arba visas jėgas skiria šios kultūros pakeitimui, arba savo priešiškume kultūrai eina taip toli, jog apskritai nenori nieko žinoti apie kultūrą ir potraukių ribojimą. Mums čia prieštaraus, kad ši būklė kyla būtent iš to, jog religija prarado dalį savo įtakos žmonių masėms, būtent dėl apgailėtino mokslo pažangos poveikio. Mes įsidėmėsime šį pripažinimą ir jo pagrindimą, ir vėliau panaudosime savo tikslams, tačiau pats prieštaravimas yra bejėgis.

Abejoti verta, ar žmonės neriboto religinių mokymų viešpatavimo laikais apskritai buvo laimingesni nei šiandien, bet dorovingesni jie tikrai nebuvo. Jie visada mokėjo religinius potvarkius paversti išoriniais ir taip niekais paversti jų ketinimus. Kunigai, kurie turėjo saugoti paklusnumą religijai, čia jiems ėjo išvien. Dievo gerumas turėjo sulaikyti jo teisingumo ranką: buvo nusidedama, tuomet aukojama arba atgailaujama, ir tada žmogus buvo laisvas nusidėti iš naujo. Rusiškas dvasingumas pakilo iki išvados, kad nuodėmė yra neišvengiama, norint mėgautis visu dieviškosios malonės palaimingumu, taigi iš esmės yra Dievui patinkantis darbas. Akivaizdu, kad kunigai masių nuolankumą religijai galėjo išlaikyti tik darydami tokias dideles nuolaidas žmogiškajai potraukių prigimčiai. Buvo laikomasi to: tik Dievas yra stiprus ir geras, o žmogus – silpnas ir nuodėmingas. Nedorybė visais laikais religijoje rado ne menkesnę atramą nei dorovė. Jei religijos pasiekimai žmonių laimės, jų tinkamumo kultūrai ir dorovinio apribojimo atžvilgiu nėra geresni, tai vis dėlto kyla klausimas, ar mes nepervertiname jos būtinybės žmonijai ir ar protingai elgiamės, savo kultūrinius reikalavimus grindžiami ja. Apsvarstykime nepaneigiamą dabartinę situaciją. Mes girdėjome pripažinimą, kad religija nebeturi tos įtakos žmonėms, kaip anksčiau. (Čia kalbama apie Europos krikščioniškąją kultūrą.) Taip yra ne todėl, kad jos pažadai tapo menkesni, bet todėl, kad jie žmonėms atrodo mažiau patikimi. Pripažinkime, kad šio pokyčio priežastis yra mokslinės dvasios sustiprėjimas aukštesniuose žmonių visuomenės sluoksniuose. (Tai galbūt nėra vienintelė priežastis.) Kritika apgraužė religinių dokumentų įrodomąją galią, gamtos mokslas parodė juose esančias klaidas, lyginamieji tyrimai atskleidė fatališką mūsų garbinamų religinių vaizdinių panašumą į primityvių tautų ir laikų dvasinę produkciją.

Mokslinė dvasia sukuria tam tikrą būdą, kaip žiūrima į šio pasaulio dalykus; prieš religijos dalykus ji kurį laiką stabteli, dvejodama, kol galiausiai ir čia peržengia slenkstį. Šiame procese nėra sustojimo; kuo daugiau žmonių tampa prieinami mūsų žinojimų lobiai, tuo plačiau plinta atkritimas nuo religinio tikėjimo – iš pradžių tik nuo pasenusių, piktinančių jo apdarų, bet vėliau ir nuo jo fundamentalių prielaidų. Amerikiečiai, surengę beždžionių procesą Deitone, vieninteliai pasirodė esą nuoseklūs. Kitur neišvengiamas perėjimas vyksta per pusines priemones ir nenuoširdumą.

Dėl išsilavinusiųjų ir protinio darbo dirbėjų kultūrai mažai ko reikia baimintis. Religinių motyvų kultūringam elgesiui pakeitimas kitais, pasaulietiniais, tarp jų įvyktų be triukšmo, be to, jie didele dalimi patys yra kultūros nešėjai. Kitaip yra su didžiule neišsilavinusių, engiamųjų mase, kurie turi visą pagrindą būti kultūros priešais. Kol jie nesužino, kad Dievu nebetikima, viskas gerai. Tačiau jie tai sužinos, neklystamai, net jei šis mano raštas nebus paskelbtas. Ir jie yra pasirengę priimti mokslinio mąstymo rezultatus, patys nepatyrę to pokyčio, kurį mokslinis mąstymas sukelia žmoguje. Ar čia nekyla pavojus, kad šių masių priešiškumas kultūrai puls tą silpnąją vietą, kurią jos atpažino savo prievartos viešpatėje? Jei artimą negalima užmušti tik todėl, kad gerasis Dievas tai uždraudė ir šiame ar kitame gyvenime už tai griežtai nubaus, o sužinoma, kad jokio gerojo Dievo nėra ir jo bausmės nereikia bijoti, tuomet žmogus bus užmušamas be jokių skrupulų ir nuo to sulaikyti galės tik žemiška jėga. Taigi: arba griežčiausias šių pavojingų masių nuslopinimas, kruopščiausias atitverimas nuo bet kokių dvasinio prabudimo progų, arba nuodugni santykio tarp kultūros ir religijos peržiūra.

VIII

Norėtųsi manyti, kad įgyvendinti šį paskutinįjį pasiūlymą netrukdo jokie ypatingi sunkumai. Tiesa, tada kažko atsisakoma, bet galbūt laimima daugiau ir išvengiama didelio pavojaus. Tačiau to baiminamasi, tarytum šitaip kultūra būtų statoma į dar didesnį pavojų. Kai Šv. Bonifacas nukirto medį, kurį saksai garbino kaip šventą, aplinkiniai tikėjosi, kad dėl šios šventvagystės įvyks koks nors baisus įvykis. Tai neįvyko, ir saksai priėmė krikštą.

Jei kultūra paskelbė įsakymą nežudyti kaimyno, kurio nekenčiama, kuris stovi skersai kelio arba kurio turto geidžiama, tai akivaizdžiai buvo padaryta vardan žmonių bendro gyvenimo, kuris kitaip būtų neįmanomas. Mat žudikas užsitrauktų nužudytojo artimųjų kerštą ir tamsų pavydą kitų, kurie jaučia ne menkesnį vidinį polinkį tokiam smurtui. Taigi jis neilgai džiaugtųsi savo kerštu ar grobiu, o turėtų visas perspektyvas netrukus pats būti užmuštas. Net jei jis pasitelkęs nepaprastą jėgą ir atsargumą apsigintų nuo pavienio priešininko, vis tiek turėtų nusileisti silpnesniųjų susivienijimui. Jei toks susivienijimas neįvyktų, žudynės tęstųsi be galo, ir viskas baigtųsi tuo, kad žmonės vieni kitus išnaikintų. Tai būtų tokia pat būklė tarp individų, kokia Korsikoje vis dar egzistuoja tarp šeimų, o kitur – tik tarp tautų. Visiems vienodas pavojaus gyvybei jausmas suvienija žmones į visuomenę, kuri uždraudžia individui žudyti, bet pasilieka sau teisę bendrai nužudyti tą, kuris peržengia šį draudimą. Tai ir yra teisingumas bei bausmė. Tačiau šio racionalaus pagrindimo draudimui žudyti mes nepranešame, o teigiame, kad draudimą išleido Dievas. Taigi mes drįstame spėlioti jo ketinimus ir randame, kad ir jis nenori, jog žmonės vieni kitus išnaikintų. Taip elgdamiesi mes apgaubiame kultūrinį draudimą ypatingu iškilmingumu, bet kartu rizikuojame, nes jo laikymąsi padarome priklausomą nuo tikėjimo Dievu. Jei atsiimtume šį žingsnį, nebegretintume savo valios su Dievu ir pasitenkintume socialiniu pagrindimu, tiesa, atsisakytume to kultūrinio draudimo sudievinimo, bet ir išvengtume pavojaus jam. Tačiau laimėtume ir kai ką kita. Per tam tikrą difuziją ar infekciją šventumo, neliečiamybės, norėtųsi sakyti – anapusiškumo, pobūdis nuo keleto didžiųjų draudimų išplito ant visų kitų kultūrinių institucijų, įstatymų ir potvarkių. Tačiau jiems šventumo aureolė dažnai prastai tinka; jie ne tik nuvertina vieni kitus priimdami priešingus sprendimus priklausomai nuo laiko ir vietos, bet ir šiaip demonstruoja visus žmogiškojo nepakankamumo požymius. Tarp jų lengva atpažinti tai, kas tėra trumparegiško baimingumo produktas, siaurų interesų išraiška arba išvada iš nepakankamų prielaidų. Kritika, kurią jiems tenka taikyti, nepageidaujamu mastu sumažina pagarbą ir kitiems, geriau pagrįstiems kultūros reikalavimams. Kadangi yra kebli užduotis atskirti, ko reikalavo pats Dievas, o kas veikiau kyla iš visagalio parlamento ar aukšto magistrato autoriteto, būtų neabejotinas privalumas Dievą apskritai palikti nuošalyje ir sąžiningai pripažinti grynai žmogišką visų kultūrinių institucijų ir taisyklių kilmę. Kartu su pretenzija į šventumą kristų ir šių įsakymų bei įstatymų nelankstumas ir nekintamumas. Žmonės galėtų suprasti, kad jie sukurti ne tiek tam, kad juos valdytų, kiek tam, kad tarnautų jų interesams; jie įgytų draugiškesnį santykį su jais, ir užuot siekę juos panaikinti, tikslu laikytų tik jų pagerinimą. Tai būtų svarbi pažanga kelyje, vedančiame į susitaikymą su kultūros spaudimu.

Tačiau mūsų pasisakymą už grynai racionalų kultūros taisyklių pagrindimą, taigi už jų kildinimą iš socialinės būtinybės, čia staiga pertraukia viena abejonė. Kaip pavyzdį pasirinkome žmogžudystės draudimo kilmę. Ar mūsų pateikimas atitinka istorinę tiesą? Bijome, kad ne; jis atrodo esąs tik racionalistinė konstrukcija. Būtent šią žmonijos kultūros istorijos dalį studijavome pasitelkę psichoanalizę, ir remdamiesi šiomis pastangomis turime pasakyti: tikrovėje viskas buvo kitaip. Grynai protiniai motyvai net ir dabartiniam žmogui mažai ką reiškia prieš aistringus impulsus; kiek gi bejėgiškesni jie turėjo būti anų laikų žmogui-žvėriui! Galbūt jo palikuonys dar ir šiandien nevaržomai žudytų vienas kitą, jei tarp tų žudynių nebūtų buvę vienos – primityvaus tėvo nužudymo, – kuri iššaukė nenumaldomą, lemtingą jausminę reakciją. Iš jos kilo įsakymas: nežudyk, kuris totemizme apsiribojo tėvo pakaitalu, vėliau buvo išplėstas kitiems, ir net šiandien dar nėra įgyvendinamas be išimčių.

Tačiau tas pratėvis, remiantis išvedžiojimais, kurių čia neturiu kartoti, buvo Dievo pirmavaizdis, modelis, pagal kurį vėlesnės kartos suformavo Dievo pavidalą. Vadinasi, religinis vaizdavimas yra teisus: Dievas tikrai dalyvavo atsirandant tam draudimui, jį sukūrė jo įtaka, o ne socialinės būtinybės įžvalga. Ir žmogaus valios perkėlimas Dievui yra visiškai teisėtas, juk žmonės žinojo, kad jie tėvą pašalino smurtu, ir reaguodami į savo piktadarystę nusprendė nuo šiol gerbti jo valią. Taigi religinis mokymas mums praneša istorinę tiesą, žinoma, tam tikru būdu pertvarkytą ir užmaskuotą; mūsų racionalus aiškinimas ją neigia. Dabar pastebime, kad religinių vaizdinių lobynas talpina ne tik norų išsipildymus, bet ir reikšmingas istorines reminiscencijas. Ši praeities ir ateities sąveika – kokią nepalyginamą galią ji turi suteikti religijai! Bet galbūt pasitelkus analogiją mums jau brėkšta ir kita įžvalga. Nėra gerai sąvokas perkelti toli nuo dirvos, kurioje jos išaugo, bet turime išreikšti tą atitikimą. Apie žmogaus vaiką žinome, kad jis negali sėkmingai pereiti raidos į kultūrą, nepraėjęs – kartais daugiau, kartais mažiau ryškios – neurozės fazės. Tai kyla iš to, kad vaikas daugelio vėliau nenaudingų potraukių reikalavimų negali nuslopinti racionaliu protiniu darbu, bet turi juos suvaldyti išstūmimo aktais, už kurių paprastai slypi baimės motyvas. Dauguma šių vaikystės neurozių augant įveikiamos spontaniškai, ypač toks likimas ištinka vaikystės įkyrumų neurozes. Su likučiais vėliau turi susitvarkyti psichoanalitinis gydymas. Visiškai panašiai reikėtų manyti, kad žmonija kaip visuma savo sekuliarioje raidoje patenka į būkles, analogiškas neurozėms, ir būtent dėl tų pačių priežasčių – nes ji savo neišmanymo ir intelektualinio silpnumo laikais žmonių bendram gyvenimui būtinus potraukių atsižadėjimus pasiekė tik grynai afektinėmis jėgomis. Nuosėdos tų į išstūmimą panašių procesų, įvykusių senovėje, dar ilgai lipo prie kultūros. Religija būtų visuotinė žmogiškoji įkyrumų neurozė; kaip ir vaiko atveju, ji kilo iš Edipo komplekso, iš santykio su tėvu. Pagal šią sampratą būtų galima numatyti, kad nusigręžimas nuo religijos turi įvykti su lemtingu augimo proceso nenumaldomumu, ir kad mes kaip tik dabar esame šios vystymosi fazės viduryje.

Tuomet mūsų elgesys turėtų sekti pavyzdžiu protingo auklėtojo, kuris nesipriešina artėjančiam naujam formavimuisi, bet siekia jį skatinti ir sušvelninti jo proveržio smurtą. Žinoma, šia analogija religijos esmė nėra išsemta. Jei, viena vertus, ji atneša prievartinius apribojimus, kaip tik individuali įkyrumų neurozė, tai, kita vertus, ji talpina norų iliuzijų sistemą su tikrovės neigimu, kokią izoliuotą randame tik esant amentijai, palaimingai haliucinacinei sumaiščiai. Tai tėra tik palyginimai, kuriais stengiamės suprasti socialinį reiškinį; individualioji patologija neduoda mums visiškai lygiaverčio atitikmens. Ne kartą buvo nurodyta (tiek mano, tiek ypač T. Reiko), iki kokių smulkmenų galima sekti religijos analogiją su įkyrumų neuroze, kiek daug religijos formavimosi ypatybių ir likimo posūkių galima suprasti šiuo būdu. Prie to gerai dera ir tai, kad nuoširdžiai tikintysis yra dideliu laipsniu apsaugotas nuo tam tikrų neurotinių susirgimų pavojaus; bendrosios neurozės priėmimas atleidžia jį nuo užduoties susiformuoti asmeninę neurozę.

Tam tikrų religinių mokymų istorinės vertės atpažinimas padidina mūsų pagarbą jiems, bet nepadaro nevertingu mūsų pasiūlymo atitraukti juos nuo kultūrinių taisyklių motyvavimo. Priešingai! Pasitelkus šiuos istorinius likučius, mums atsivėrė religinių teiginių kaip, tartum, neurotinių reliktų samprata, ir dabar galime sakyti: tikriausiai atėjo laikas, kaip ir analitiškai gydant neurotiką, išstūmimo pasekmes pakeisti racionalaus protinio darbo rezultatais. Galima numatyti, bet vargu ar reikia apgailestauti, kad vykdant šį pertvarkymą neapsiribosime vien iškilmingo kultūrinių taisyklių sudievinimo atsisakymu, kad daugeliui bendra jų revizija turės baigtis jų panaikinimu. Mums iškelta užduotis sutaikyti žmones su kultūra šiuo keliu bus didele dalimi išspręsta. Mums neturėtų būti gaila atsisakyti istorinės tiesos racionaliai motyvuojant kultūros taisykles. Tiesos, kurias talpina religiniai mokymai, visgi yra taip iškraipytos ir sistemingai užmaskuotos, kad žmonių masė negali jų atpažinti kaip tiesos. Tai panašus atvejis, kaip kad vaikui pasakojame, jog naujagimius atneša gandras. Tuo taip pat sakome tiesą simboliniu apdangalu, nes žinome, ką reiškia tas didelis paukštis. Tačiau vaikas to nežino, jis girdi tik iškraipymo dalį, jaučiasi apgautas, ir mes žinome, kaip dažnai jo nepasitikėjimas suaugusiaisiais ir jo prieštaravimas užsimezga būtent nuo šio įspūdžio. Priėjome prie įsitikinimo, kad geriau vengti tokių simbolinių tiesos uždangstymų ir neatsakyti vaikui žinių apie realius santykius, pritaikant jas prie jo intelektualinio lygio.

„Jūs leidžiate sau prieštaravimus, kuriuos sunku suderinti tarpusavyje. Pirmiausia teigiate, kad toks raštas kaip jūsiškis yra visiškai nepavojingas. Niekas dėl tokių svarstymų neleis atimti iš savęs religinio tikėjimo. Tačiau kadangi jūsų tikslas vis dėlto yra sutrikdyti šį tikėjimą, kaip paaiškėja vėliau, galima klausti: kodėl iš tiesų jį skelbiate? O kitoje vietoje visgi pripažįstate, kad gali tapti pavojinga, netgi labai pavojinga, jei kas nors sužinos, jog Dievu nebetikima. Iki tol jis buvo klusnus, o dabar meta šalin paklusnumą kultūros taisyklėms. Visas jūsų argumentas, kad religinis kultūros įsakymų motyvavimas reiškia pavojų kultūrai, juk remiasi prielaida, kad tikintįjį galima paversti netikinčiuoju; tai juk visiškas prieštaravimas.“

„Kitas prieštaravimas: viena vertus, pripažįstate, kad žmogus negali būti valdomas intelekto, kad jį valdo aistros ir potraukių reikalavimai, bet, kita vertus, siūlote afektinius jo kultūrinio paklusnumo pagrindus pakeisti racionaliais. Tesupranta kas gali. Man tai atrodo – arba viena, arba kita.“

„Beje, ar nieko nepasimokėte iš istorijos? Toks bandymas religiją pakeisti protu juk jau kartą buvo atliktas, oficialiai ir dideliu mastu. Juk prisimenate Prancūzijos revoliuciją ir Robespjerą? Bet taip pat ir to eksperimento trumpaamžiškumą bei apgailėtiną nesėkmę. Dabar tai kartojama Rusijoje, mums nereikia būti smalsiems, kuo tai baigsis. Ar nemanote, kad galime daryti prielaidą, jog žmogus negali apsieiti be religijos?“ „Jūs patys sakėte, kad religija yra daugiau nei įkyrumų neurozė. Tačiau apie tą kitą jos pusę nekalbėjote. Jums pakanka pravesti analogiją su neuroze. Nuo neurozės žmones reikia išlaisvinti. Kas be to dar prarandama, jums nerūpi.“

Prieštaravimo regimybė tikriausiai atsirado todėl, kad sudėtingus dalykus aptariau per daug skubotai. Kai ką galime pasivyti. Aš vis dar tvirtinu, kad mano raštas vienu atžvilgiu yra visiškai nepavojingas. Joks tikintysis nesileis suklaidinamas savo tikėjime dėl šių ar panašių argumentų. Tikintysis turi tam tikrus švelnius ryšius su religijos turiniu. Be abejo, yra begalė kitų, kurie nėra tikintys ta pačia prasme. Jie paklūsta kultūros taisyklėms, nes leidžiasi įbauginti religijos grasinimų, ir jie bijo religijos tol, kol turi laikyti ją dalimi tos realybės, kuri juos riboja. Būtent šie ir pasileidžia, kai tik jiems leidžiama atsisakyti tikėjimo jos realia verte, bet ir tam argumentai neturi įtakos. Jie nustoja bijoti religijos, kai pastebi, kad ir kiti jos nebijo, ir apie juos aš teigiau, kad jie sužinotų apie religinės įtakos nuosmukį net jei aš savo rašto ir nepublikuociau. Tačiau manau, kad jūs pats teikiate daugiau reikšmės kitam prieštaravimui, kurį man prikišate. Žmonės taip mažai prieinami proto argumentams, yra visiškai valdomi savo potraukių troškimų. Kodėl tad norima iš jų atimti potraukių patenkinimą ir pakeisti jį proto argumentais? Žinoma, žmonės tokie yra, bet ar paklausėte savęs, ar jie privalo tokie būti, ar jų vidinė prigimtis verčia juos tokiais būti? Ar antropologas gali nurodyti kaukolės indeksą tautos, kuri puoselėja paprotį savo vaikų galvutes nuo mažens deformuoti tvarsčiais? Pagalvokite apie liūdinantį kontrastą tarp sveiko vaiko spinduliuojančio intelekto ir vidutinio suaugusiojo mąstymo silpnumo. Ar būtų visiškai neįmanoma, kad būtent religinis auklėjimas neša didelę dalį kaltės dėl šio santykinio sunykimo? Manau, praeitų labai daug laiko, kol nepaveiktas vaikas pradėtų galvoti apie Dievą ir dalykus anapus šio pasaulio. Galbūt šios mintys tuomet pasuktų tais pačiais keliais, kuriais ėjo jo protėvių mintys, bet to vystymosi nelaukiama – religiniai mokymai jam pateikiami tokiu metu, kai jis neturi jiems nei intereso, nei gebėjimo suvokti jų svorį. Seksualinio vystymosi lėtinimas ir religinės įtakos paankstinimas – tai juk du pagrindiniai šių dienų pedagogikos programos punktai, ar ne? Kai tuomet prabunda vaiko mąstymas, religiniai mokymai jau tapę neliečiami. Bet argi manote, kad mąstymo funkcijos stiprėjimui labai naudinga, kai tokia reikšminga sritis jai uždaroma grasinant pragaro bausmėmis? Kas kartą privertė save be kritikos priimti visus tuos absurdiškumus, kuriuos jam atneša religiniai mokymai, ir netgi nepastebėti prieštaravimų tarp jų, to mąstymo silpnumu mums nereikia labai stebėtis. Tačiau mes neturime jokios kitos priemonės savo potraukių prigimčiai suvaldyti, kaip tik savo intelektą. Kaip galima tikėtis iš asmenų, esančių mąstymo draudimų valdžioje, kad jie pasieks psichologinį idealą – intelekto viršenybę? Jūs taip pat žinote, kad moterims apskritai priskiriama vadinamoji „fiziologinė silpnaprotystė“, t. y. menkesnis intelektas nei vyro. Pats faktas yra ginčytinas, jo aiškinimas abejotinas, tačiau vienas argumentas dėl antrinės šio intelektualinio sunykimo prigimties teigia, jog moterys kenčia dėl griežtumo ankstyvojo draudimo kreipti savo mąstymą į tai, kas jas labiausiai būtų dominę, būtent į lytinio gyvenimo problemas. Kol be seksualinio mąstymo slopinimo ankstyvaisiais žmogaus metais veikia dar ir religinis bei iš jo kildinamas lojalusis slopinimas, mes iš tikrųjų negalime pasakyti, koks jis yra iš tikrųjų.

Bet aš noriu sušvelninti savo įkarštį ir pripažinti galimybę, kad ir aš vaikauosi iliuziją. Galbūt religinio mąstymo draudimo poveikis nėra toks blogas, kaip aš manau; galbūt paaiškės, kad žmogaus prigimtis lieka ta pati, net jei auklėjimu nepiktnaudžiaujama pajungimui religijai. Aš to nežinau, ir jūs to negalite žinoti. Šiuo metu ne tik didžiosios šio gyvenimo problemos atrodo neišsprendžiamos, bet ir daugelį smulkesnių klausimų sunku nuspręsti. Tačiau pripažinkite, kad čia esama pagrindo vilčiai dėl ateities, kad galbūt galima iškelti lobį, galintį praturtinti kultūrą, kad verta pamėginti imtis nereliginio auklėjimio. Jei jis pasirodys nepatenkinamas, aš pasiruošęs atsisakyti reformos ir grįžti prie ankstesnio, grynai aprašomojo sprendimo: žmogus yra silpno intelekto būtybė, valdoma savo potraukių troškimų.

Kitu punktu aš pritariu jums be išlygų. Be abejo, beprasmiška norėti religiją panaikinti jėga ir vienu smūgiu. Pirmiausia todėl, kad tai beviltiška. Iš tikinčiojo tikėjimo neatimsi – nei argumentais, nei draudimais. O jei su kai kuriais tai ir pavyktų, tai būtų žiaurumas. Kas dešimtmečius vartojo migdomuosius, žinoma, negali miegoti, jei vaistai atimami. Tai, kad religinių paguodų poveikį galima prilyginti narkotikui, gražiai iliustruoja vienas procesas Amerikoje. Ten dabar norima iš žmonių – akivaizdžiai moterų viešpatavimo įtakoje – atimti visas dirginančias, svaiginančias ir malonumą teikiančias priemones, ir kaip kompensacija jie persotinami Dievo baime. Šio eksperimento baigtimi taip pat nereikia labai domėtis.

Taigi aš jums prieštarauju, kai toliau darote išvadą, kad žmogus apskritai negali apsieiti be religinės iliuzijos paguodos, kad be jos jis nepakeltų gyvenimo sunkumo, žiaurios tikrovės. Taip, tas žmogus ne, kuriam jūs tuos saldžius – ar karčiai saldžius – nuodus lašinote nuo vaikystės. Bet tas kitas, kuris buvo užaugintas blaiviai? Galbūt tam, kuris neserga neuroze, nereikia ir jokios intoksikacijos, kad ją nuslopintų. Žinoma, žmogus tuomet atsidurs sunkioje padėtyje; jis turės pripažinti visą savo bejėgiškumą, savo menkumą pasaulio mechanizme; nebe kūrinijos centras, nebe objektas švelnios gerosios apvaizdos globos. Jis bus tokioje pat padėtyje kaip vaikas, palikęs tėvų namus, kuriuose jam buvo taip šilta ir jauku. Bet argi ne tiesa, kad infantilizmas skirtas tam, kad būtų įveiktas? Žmogus negali amžinai likti vaiku, jis pagaliau turi išeiti į lauką, į „priešišką gyvenimą“. Tai galima pavadinti „auklėjimu realybei“; ar man dar reikia jums išduoti, kad vienintelis mano rašto tikslas yra atkreipti dėmesį į šio žingsnio būtinybę? Tikriausiai baiminatės, kad jis neišlaikys šio sunkaus išbandymo? Ką gi, vis dėlto turėkime vilties. Jau šį tą reiškia žinojimas, kad esi priklausomas tik nuo savo paties jėgų. Tuomet išmokstama jas tinkamai naudoti. Žmogus nėra visiškai be pagalbinių priemonių; jo mokslas nuo tvano laikų jį daug ko išmokė ir dar labiau padidins jo galią. O kalbant apie didžiąsias likimo būtinybes, nuo kurių nėra vaistų, jas jis tiesiog išmoks ištverti su nuolankumu. Kokia jam nauda iš iliuzijos apie dvarą Mėnulyje, kurio derliaus vis tiek niekas niekada nėra matęs? Kaip sąžiningas smulkus ūkininkas šioje žemėje, jis mokės įdirbti savo sklypą taip, kad šis jį maitintų. Atitraukęs savo lūkesčius nuo anapusybės ir visas išlaisvintas jėgas sutelkęs į žemiškąjį gyvenimą, jis tikriausiai sugebės pasiekti, kad gyvenimas visiems taptų pakenčiamas ir kultūra nieko nebeslėgtų. Tada jis be apgailestavimo galės pasakyti kartu su vienu mūsų netikėjimo bičiuliu:

Dangų paliekame mes / Angelams ir žvirbliams.

„Tai skamba tiesiog puikiai. Žmonija, kuri atsisakė visų iliuzijų ir dėl to tapo pajėgi pakenčiamai įsikurti žemėje! Tačiau aš negaliu dalytis jūsų lūkesčiais. Ne todėl, kad būčiau užkietėjęs reakcionierius, kuriuo galbūt mane laikote. Ne, dėl apdairumo. Manau, kad dabar mes apsikeitėme vaidmenimis; jūs pasirodote esąs svajotojas, kuris leidžiasi nešamas iliuzijų, o aš atstovauju proto reikalavimui, skepticizmo teisei. Tai, ką jūs čia išdėstėte, man atrodo pastatyta ant klaidų, kurias, sekdamas jūsų pavyzdžiu, galiu vadinti iliuzijomis, nes jos gana aiškiai išduoda jūsų troškimų įtaką. Jūs dedate viltis į tai, kad kartos, kurios ankstyvoje vaikystėje nepatyrė religinių mokymų įtakos, lengvai pasieks tą trokštamą intelekto viršenybę prieš potraukių gyvenimą. Tai veikiausiai yra iliuzija; šiuo lemiamu punktu žmogaus prigimtis vargu ar pasikeis. Jei neklystu – o apie kitas kultūras žinoma tiek nedaug – ir šiandien yra tautų, kurios neauga spaudžiamos religinės sistemos, ir jos prie jūsų idealo priartėja ne labiau nei kitos. Jei norite iš mūsų europietiškos kultūros pašalinti religiją, tai gali įvykti tik pasitelkus kitą mokymų sistemą, o ši nuo pat pradžių perimtų visus psichologinius religijos bruožus: tą patį šventumą, nelankstumą, nepakantumą, tą patį mąstymo draudimą savo gynybai. Turite turėti kažką panašaus, kad patenkintumėte auklėjimo reikalavimus. O auklėjimo atsisakyti negalite. Kelias nuo žinduklio iki kultūros žmogaus yra tolimas, per daug žmogučių jame pasiklystų ir laiku neprieitų prie savo gyvenimo uždavinių, jei būtų palikti savo pačių raidai be vadovavimo. Mokymai, kurie buvo taikomi juos auklėjant, jų brandžių metų mąstymui visada statys užtvaras, lygiai taip pat, kaip šiandien jūs prikišate religijai. Ar nepastebite, kad tai neištrinama mūsų, kaip ir bet kurios kitos, kultūros igimta yda – ji primeta instinktyviam ir silpno mąstymo vaikui priimti sprendimus, kuriuos pateisinti gali tik subrendęs suaugusiojo intelektas? Tačiau ji negali kitaip, nes šimtmečius trunkanti žmonijos raida suspaudžiama į keletą vaikystės metų, ir vaiką įveikti jam iškeltą užduotį galima paskatinti tik afektinėmis jėgomis. Štai tokios tad perspektyvos jūsų „intelekto primatui“.“

„Tad neturėtumėte stebėtis, jei aš pasisakau už religinės mokymo sistemos, kaip auklėjimo ir žmonių bendro gyvenimo pagrindo, išlaikymą. Tai praktinė problema, o ne realybės vertės klausimas. Kadangi vardan mūsų kultūros išsaugojimo mes negalime laukti darydami įtaką individui, kol jis taps pribrendęs kultūrai (daugelis tokie apskritai niekada netaptų), kadangi esame priversti augančiam žmogui įpiršti kokią nors mokymų sistemą, kuri jam veiktų kaip kritikos neliečiama prielaida, religinė sistema man tam atrodo pati tinkamiausia. Žinoma, būtent dėl savo norus pildančios ir guodžiančios galios, kurioje jūs atpažinote „iliuziją“. Matydami sunkumus pažinti bent dalį realybės, netgi abejodami, ar mums tai apskritai įmanoma, vis dėlto nenuleiskime akių nuo to, kad ir žmogiškieji poreikiai yra realybės dalis, ir, tiesą sakant, svarbi dalis, kuri mus ypač artimai liečia.“

„Kitą religinio mokymo privalumą randu vienoje jo ypatybėje, kuri jums, regis, kelia ypatingą pasipiktinimą. Jis leidžia atlikti sąvokinį gryninimą ir sublimaciją, kurios metu galima nusimesti didžiąją dalį to, kas turi primityvaus ir infantilaus mąstymo pėdsakų. Tai, kas lieka, yra idėjų turinys, kuriam mokslas nebeprieštarauja ir kurio jis taip pat negali paneigti. Šie religinio mokymo pertvarkymai, kuriuos pasmerkėte kaip pusines priemones ir kompromisus, leidžia išvengti prarajos tarp neišsilavinusios masės ir filosofinio mąstytojo, išlaiko tarp jų bendrystę, kuri tokia svarbi kultūros saugumui. Tuomet nereikia baimintis, kad žmogus iš liaudies sužinos, jog aukštesnieji visuomenės sluoksniai „nebetiki Dievu“. Taigi manau parodęs, kad jūsų pastangos susitraukia iki bandymo pakeisti išbandytą ir afektiškai vertingą iliuziją kita – neišbandyta ir indiferentiška.“

Nelaikykite manęs neprieinamu jūsų kritikai. Žinau, kaip sunku išvengti iliuzijų; galbūt ir viltys, kurias išpažinau, yra iliuzinės prigimties. Tačiau vieno skirtumo laikausi tvirtai. Mano iliuzijos – neskaitant to, kad už nepritarimą joms nenumatyta jokia bausmė – nėra nepataisomos kaip religinės, jos neturi kliedesio pobūdžio. Jei patirtis – ne man, bet kitiems po manęs, mąstantiems taip pat – parodys, kad mes klydome, mes atsisakysime savo lūkesčių. Priimkite mano bandymą tokį, koks jis yra. Psichologas, kuris neapsigauna dėl to, kaip sunku susivokti šiame pasaulyje, stengiasi vertinti žmonijos raidą pagal tą trupinį įžvalgos, kurį įgijo studijuodamas sielos procesus atskirame žmoguje šiam vystantis iš vaiko į suaugusįjį. Tuo pačiu jam peršasi samprata, kad religija yra palyginama su vaikystės neuroze, ir jis yra pakankamai optimistiškas manyti, kad žmonija šią neurotinę fazę įveiks, kaip kad daugelis vaikų išauga savo panašią neurozę. Šios įžvalgos iš individualiosios psichologijos gali būti nepakankamos, perkėlimas žmonių giminei – nepateisinamas, optimizmas – nepagrįstas; aš pripažįstu jums visus šiuos neužtikrintumus. Tačiau dažnai žmogus negali susilaikyti nepasakęs to, ką mano, ir teisinasi tuo, kad neišduoda to už daugiau, nei tai verta.

Ir ties dviem punktais dar turiu stabtelėti. Pirma, mano pozicijos silpnumas nereiškia jūsų pozicijos sustiprinimo. Manau, jūs ginate pralaimėtą reikalą. Mes galime kiek tik norime kartoti, kad žmogaus intelektas yra bejėgis, palyginti su žmogaus potraukių gyvenimu, ir tame būti teisūs. Tačiau su šiuo silpnumu yra kai kas ypatinga; intelekto balsas yra tylus, bet jis nenurimsta, kol nėra išgirstas. Galiausiai, po nesuskaičiuojamą daugybę kartų pasikartojančių atmetimų, jis visgi yra išgirstamas. Tai vienas iš nedaugelio punktų, dėl kurių galima būti optimistiškam žmonijos ateities atžvilgiu, bet jis pats savaime reiškia ne taip jau mažai. Prie jo galima prijungti ir kitas viltis. Intelekto primatas neabejotinai yra tolimoje, tolimoje, bet tikriausiai vis dėlto ne begalinėje tolumoje. Ir kadangi jis numatomai kels sau tuos pačius tikslus, kurių įgyvendinimo jūs tikitės iš savo Dievo (žinoma, su žmogišku saikingumu, kiek tai leidžia išorinė realybė, Anankė): meilę žmonėms ir kančios sumažinimą, – galime sakyti sau, kad mūsų priešiškumas yra tik laikinas, o ne nesutaikomas. Mes tikimės to paties, bet jūs esate nekantresnis, reiklesnis ir – kodėl gi nepasakius? – labiau savanaudiškas nei aš ir manieji. Jūs norite, kad palaima prasidėtų tuoj pat po mirties, reikalaujate iš jos to, kas neįmanoma, ir nenorite atsisakyti atskirų asmenų pretenzijų. Mūsų Dievas Logosas įgyvendins iš šių troškimų tai, ką leidžia gamta už mūsų ribų, bet labai pamažu, tik neaprėpiamoje ateityje ir naujiems žmonių vaikams.

Mums, sunkiai kenčiantiems gyvenime, jis nežada jokio atlygio. Kelyje į šį tolimą tikslą jūsų religinius mokymus teks pamesti, nepriklausomai nuo to, ar pirmieji bandymai nepavyks, nepriklausomai nuo to, ar pirmieji pakaitalai pasirodys esą netvirti. Jūs žinote kodėl; ilgainiui niekas negali atsispirti protui ir patirčiai, o religijos prieštaravimas jiems abiem yra pernelyg akivaizdus. Net ir išgrynintos religinės idėjos negali išvengti šio likimo, kol jos nori išgelbėti bent kažką iš religijos guodžiamojo turinio. Žinoma, jei jos apsiriboja teiginiu apie aukštesnę dvasinę esybę, kurios savybės neapibrėžiamos, o ketinimai nepažinūs, tuomet jos yra apsaugotos nuo mokslo prieštaravimų, tačiau tuomet jos bus apleistos ir žmonių intereso.

Ir antra: atkreipkite dėmesį į jūsų ir mano elgesio su iliuzija skirtumą. Jūs privalote ginti religinę iliuziją visomis savo išgalėmis; jei ji nuvertinama (o ji iš tiesų yra pakankamai puolama), tuomet jūsų pasaulis griūva, jums nebelieka nieko kito, kaip tik dėl visko nusivilti – dėl kultūros ir dėl žmonijos ateities. Nuo šios vergovės aš esu, mes esame laisvi. Kadangi esame pasirengę atsisakyti geros dalies savo vaikiškų troškimų, galime ištverti, jei kai kurie mūsų lūkesčiai pasirodys esą iliuzijos. Auklėjimas, išlaisvintas nuo religinių mokymų spaudimo, galbūt nedaug tepakeis psichologinę žmogaus esybę; mūsų Dievas Logosas galbūt nėra labai visagalis, gali išpildyti tik mažą dalį to, ką žadėjo jo pirmtakai. Jei turėsime tai pripažinti, priimsime tai su nuolankumu. Tačiau intereso pasauliu ir gyvenimu dėl to neprarasime, nes vienoje vietoje turime tvirtą atramą, kurios trūksta jums. Mes tikime, kad moksliniam darbui įmanoma kai ką sužinoti apie pasaulio realybę, dėl ko galime padidinti savo galią ir pagal ką galime tvarkyti savo gyvenimą. Jei šis tikėjimas yra iliuzija, tuomet mes esame tokioje pat padėtyje kaip ir jūs, tačiau mokslas daugybe reikšmingų sėkmių mums pateikė įrodymą, kad jis nėra iliuzija. Jis turi daug atvirų ir dar daugiau slaptų priešų tarp tų, kurie negali jam atleisti, kad jis susilpnino religinį tikėjimą ir grasina jį nuversti. Jam priekaištaujama, kiek mažai jis mus išmokė ir kaip nepalyginamai daugiau jis paliko tamsoje. Tačiau pamirštama, koks jis jaunas, kokia sunki buvo jo pradžia ir koks nykstamai trumpas laiko tarpas, nuo kada žmogaus intelektas sustiprėjo jo uždaviniams. Argi visi neklystame savo sprendimams pagrįsti imdami per trumpus laikotarpius? Turėtume imti pavyzdį iš geologų. Skundžiamasi mokslo neužtikrintumu, kad jis šiandien dėsniu skelbia tai, ką kita karta atpažins kaip klaidą ir pakeis nauju, taip pat trumpai galiojančiu dėsniu. Tačiau tai neteisinga ir iš dalies netiesa. Mokslinių nuomonių kaita yra vystymasis, pažanga, o ne perversmas. Dėsnis, kuris iš pradžių buvo laikomas besąlygiškai galiojančiu, pasirodo esąs specialus atvejis platesnio dėsningumo arba yra apribojamas kito dėsnio, kuris sužinomas tik vėliau; apytikslis priartėjimas prie tiesos pakeičiamas kruopščiau priderintu, kuris savo ruožtu vėl laukia tolesnio patobulinimo. Įvairiose srityse dar neįveikta ta tyrimų fazė, kurioje bandomos prielaidos, kurias netrukus tenka atmesti kaip nepakankamas; tačiau kitose jau yra saugus ir beveik nekintamas žinojimo branduolys. Galiausiai bandyta mokslo pastangas radikaliai nuvertinti svarstymu, kad jis, susietas su mūsų pačių organizmo sąrangos sąlygomis, negali pateikti nieko kito, tik subjektyvius rezultatus, tuo tarpu tikroji daiktų prigimtis už mūsų ribų jam lieka neprieinama. Tuo neatsižvelgiama į keletą momentų, kurie yra lemiami mokslo darbo sampratai: kad mūsų sąranga, t. y. mūsų psichinis aparatas, išsivystė būtent stengiantis ištirti išorinį pasaulį, taigi savo struktūroje turėjo realizuoti tam tikrą tikslingumą; kad jis pats yra sudedamoji dalis to pasaulio, kurį turime ištirti, ir kad jis visai leidžia tokį tyrimą; kad mokslo uždavinys yra pilnai apibrėžtas, jei apribosime jį parodymu, kaip pasaulis mums turi atrodyti dėl mūsų organizmo sąrangos ypatumų; kad galutiniai mokslo rezultatai būtent dėl jų gavimo būdo yra sąlygoti ne tik mūsų sąrangos, bet ir to, kas šią sąrangą paveikė; ir galiausiai, kad pasaulio sanklodos problema neatsižvelgiant į mūsų suvokiantį psichinį aparatą yra tuščia abstrakcija, neturinti praktinio intereso.

Ne, mūsų mokslas nėra iliuzija. Bet iliuzija būtų tikėti, kad galime iš kitur gauti tai, ko jis mums negali duoti.

Religijos ateitis

Gal būt jums bus įdomu: