Viduramžių teisinė sistema rėmėsi ne tiek įrodymais (pirštų atspaudais ar dokumentais), kiek žmogaus garbe, bendruomenės pasitikėjimu ir Dievo baime. Šiame kontekste esminę vietą užėmė kompurgatoriai – asmenys, kurie savo siela laidavo už kito žmogaus nekaltumą.
Pavadinimai ir etimologija
- Originalus pavadinimas: Compurgator (lot. cum – su, purgare – gryninti/valyti).
- Lietuviški atitikmenys: Priesaikos duotojai, priesaikos pagalbininkai, gryninimo priesaikos liudytojai.
- Procesas: Compurgatio (liet. priesaikos pagalba arba apvalymas priesaika).
Kompurgatorius nėra liudytojas šiuolaikine prasme. Jis neprivalėjo matyti nusikaltimo ar žinoti įvykio aplinkybių. Jo užduotis – prisiekti, kad jis tiki, jog kaltinamojo priesaika yra teisinga.
Kompurgatoriais paprastai tapdavo:
- Kaltinamojo giminaičiai (ankstyvuoju laikotarpiu).
- Kaimynai ar bendruomenės nariai, turintys gerą reputaciją.
- Asmenys, atitinkantys tam tikrą socialinį statusą (pavyzdžiui, bajoro priesaikai patvirtinti reikėdavo kitų bajorų).
Kai kaltinamasis būdavo oficialiai apkaltinamas (pvz., vagyste ar nužudymu), jis galėjo pasirinkti apsivalymo būdą. Jei įrodymai nebuvo akivaizdūs, teismas skirdavo gryninimo priesaiką.
- Vieta ir laikas: Procesas vykdavo viešai, dažniausiai vietos teisme (vok. Thing) arba bažnyčioje prie relikvijų.
- Kiekis: Kompurgatorių skaičius priklausė nuo nusikaltimo sunkumo. Standartinis skaičius buvo 12 (simbolizuojantis 12 apaštalų), tačiau ypatingais atvejais jų galėjo būti 6, 24 ar net 72.
- Rizika: Prisiekti melagingai viduramžiais reiškė ne tik teisinę bausmę, bet ir amžiną sielos pražūtį (perfidiją). Todėl rasti žmonių, sutinkančių tapti tavo kompurgatoriais, buvo tikras tavo reputacijos įrodymas.
Kompurgacija sprendė esminį klausimą: ar bendruomenė vis dar pasitiki šiuo žmogumi?
- Sėkmė: Jei kaltinamasis surinkdavo reikiamą skaičių kompurgatorių ir visi jie be klaidų ištardavo sudėtingas priesaikos formules, jis būdavo visiškai išteisinamas. Kaltinimas būdavo „nuplautas“ (išgryntintas).
- Nesėkmė: Jei nors vienas kompurgatorius nesutikdavo prisiekti arba suklysdavo tardamas priesaikos žodžius, būdavo laikoma, kad Dievas neleidžia meluoti. Tokiu atveju kaltinamasis pralaimėdavo bylą ir turėdavo mokėti baudą arba būdavo perduodamas ordinijoms (pvz., išbandymui karštu vandeniu ar geležimi).
Ši praktika buvo plačiausiai paplitusi tarp germanų tautų (frankų, saksonų, langobardų) ir Anglijoje (vadinama Wager of Law).
| Laikotarpis | Statusas |
| V–XI a. | Pagrindinis būdas apsiginti teisme, ypač jei nebuvo tiesioginių įrodymų. |
| XII–XIII a. | Pradėjo nykti, kai bažnyčia (1215 m. Laterano IV susirinkime) uždraudė dvasininkams dalyvauti ordalijose, o teisininkai pradėjo labiau vertinti liudytojų parodymus. |
| Išlikimas | Anglijoje oficialiai panaikinta tik 1833 m., nors praktiškai netaikyta šimtmečius. |
Nors kompurgacija atrodo kaip archajiškas prietaras, iš jos išsivystė prisiekusiųjų taryba (jury). Šiuolaikiniai 12 prisiekusiųjų yra tiesioginiai kompurgatorių įpėdiniai – bendruomenės nariai, kurie nusprendžia kaltinamojo likimą, remdamiesi savo sąžine ir pateikta informacija.