Sanbenitas (ispaniškai sanbenito, taip pat sambenito) – tai vienas iš tų inkvizicijos simbolių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tik kaip keistas, spalvotas drabužis, tačiau iš tiesų slepia visą socialinės kontrolės, baimės ir viešo pažeminimo sistemą. Ispanijos ir Portugalijos inkvizicijoje sanbenitas buvo privalomas ženklas žmonėms, kuriuos teismas pripažino eretikais. Tai nebuvo paprasta apranga: jis veikė kaip nuosprendžio materializacija, kaip kūnu nešiojamas teismo sprendimas, kurį matė visi.
Sanbenito kilmė siejama su žodžiu saco bendito – „palaimintas maišas“. Tačiau tikrovėje jis turėjo priešingą funkciją. Tai buvo drabužis, skirtas ne palaiminimui, o stigmatizacijai. Žmogus, vilkintis sanbenitą, tapdavo gyvu įspėjimu, gyvu plakatu, kuriame buvo užrašyta jo kaltė. Inkvizicija puikiai suprato, kad simboliai veikia ne mažiau nei bausmės, todėl sanbenito ikonografija buvo griežtai reglamentuota. Atgailaujantys eretikai vilkėdavo geltonus ar rusvus drabužius su raudonais šv. Andriaus kryžiais, o pasmerktieji – juodus, išmargintus liepsnomis, demonais ir kitais vaizdiniais, kurie turėjo aiškiai parodyti, kad žmogus laikomas neatsitaisomu ir bus sudegintas.
Sanbenitas buvo neatsiejama auto-da-fé ceremonijų dalis. Šios viešos šventės, kuriose skelbdavo nuosprendžius, buvo ne tik teisiniai, bet ir teatriniai įvykiai. Jose inkvizicija demonstravo savo galią, o sanbenitas tapdavo kostiumu šiame spektaklyje. Žmogus, apsirengęs šiuo drabužiu, nebegalėjo pasislėpti minioje – jis buvo išskirtas, pažymėtas, paverstas viešu moraliniu pavyzdžiu, kurį turėjo matyti visi. Tai buvo ritualas, kuriame kūnas tapdavo tekstu, o drabužis – nuosprendžio forma.
Tačiau sanbenito poveikis nesibaigdavo ceremonija. Atgailaujantys eretikai turėdavo jį nešioti mėnesius ar metus, kartais visą likusį gyvenimą. Tai reiškė, kad žmogus nuolat nešiojosi savo praeities nuodėmę ant pečių, o visuomenė nuolat ją matė. Dar daugiau – kai žmogus mirdavo arba bausmė baigdavosi, sanbenitas būdavo pakabinamas bažnyčioje. Ten jis kabėdavo kaip nuolatinis įrašas, kaip genealoginė gėdos lenta, primenanti apie „eretiko“ šeimą. Tokiu būdu stigma tapdavo paveldima: vaikai ir anūkai galėjo būti vertinami pagal tai, kas kabėjo ant bažnyčios sienos.
Sanbenitas yra puikus pavyzdys, kaip institucijos gali naudoti simbolius ir ritualus tam, kad formuotų socialinę tvarką. Tai buvo ne tik drabužis, bet ir politinė technologija, skirta įtvirtinti baimę, paklusnumą ir kolektyvinę atmintį. Jis veikė kaip nuolatinis priminimas, kad inkvizicija mato viską, kad nuodėmė turi formą, spalvą ir vietą bendruomenės akyse.