Johno Wycliffe’o (Džonas Viklifas) „Trialogus“ (1382 m.) yra vienas svarbiausių ir radikaliausių vėlyvųjų viduramžių teologinių veikalų. Tai knyga, kuri tapo intelektualiniu pamatu reformacijai, už kurią autorius vėliau buvo pramintas „Vakarų reformacijos aušros žvaigžde“.
Kūrinys parašytas dialogo forma, tačiau jame dalyvauja ne du, o trys personažai, reprezentuojantys skirtingus mąstymo lygmenis:
- Alithia (Tiesa): Atstovauja tvirtą, nekintančią teologinę doktriną.
- Pseudis (Melas): Atstovauja klaidingas nuomones, sofistiką ir sugedusią Bažnyčios praktiką.
- Phronesis (Išmintis/Supratimas): Pats Wycliffe’as, kuris analizuoja abiejų pusių argumentus ir pateikia galutinę, racionalią bei biblinę išvadą.
Ši forma leido Wycliffe’ui saugiau kelti pavojingas idėjas, pateikiant jas kaip intelektualią diskusiją.
Kūrinys suskirstytas į keturias knygas, kuriose nagrinėjamos šios esminės temos:
- Bažnyčios turtas ir korupcija: Wycliffe’as griežtai teigė, kad Bažnyčia turėtų atsisakyti viso pasaulietinio turto ir politinės galios. Jis tikėjo, kad dvasininkijos prabanga yra pagrindinė dvasinio nuosmukio priežastis.
- Eucharistijos klausimas: Tai buvo pati pavojingiausia dalis. Wycliffe’as neigė tuo metu oficialią transsubstancijos (duonos ir vyno virtimo tikru Kristaus kūnu ir krauju) doktriną. Jis teigė, kad Kristus duonoje yra dvasinis, o ne fizinis elementas.
- Šventasis Raštas kaip aukščiausias autoritetas: Autorius deklaravo, kad Biblija, o ne popiežiaus dekretai ar tradicija, yra vienintelis tiesos šaltinis. Tai tiesiogiai kirtosi su tuometine Bažnyčios hierarchija.
- Predestinacija: Jis plėtojo idėją, kad Dievas iš anksto numatė, kas bus išgelbėtas, o kas pasmerktas, todėl popiežiaus galia dalinti atlaidus ar ekskomunikuoti žmones yra niekinė.
Istorinis kontekstas ir poveikis
Kūrinys pasirodė po 1381 m. valstiečių sukilimo Anglijoje, kai atmosfera buvo įkaitusi.
- Loliardų judėjimas: „Trialogus“ tapo pagrindiniu vadovėliu Wycliffe’o sekėjams (loliardams), kurie skleidė jo idėjas tarp paprastų žmonių.
- Įtaka Europai: Knyga pasiekė Prahą, kur ją studijavo Janas Husas. Huso reformacija Čekijoje tiesiogiai rėmėsi Wycliffe’o mintimis, išdėstytomis šiame traktate.
- Pasmerkimas: Nors Wycliffe’as mirė natūralia mirtimi, 1415 m. Konstanco susirinkimas paskelbė jį eretiku. Jo kaulai buvo iškasti, sudeginti, o pelenai įmesti į Svifto upę. „Trialogus“ buvo viena iš knygų, kurias įsakyta naikinti.
Laisvamanybės pradžia: Wycliffe’as skatino žmones mąstyti kritiškai ir nepasitikėti aklu autoritetu, jei jis prieštarauja logikai ar tekstui. Demokratizacija: Reikalavimas, kad religiniai tekstai būtų prieinami visiems, o ne tik elitui, padėjo pamatus masiniam raštingumui.
Citatos
1. Apie tikrąjį dvasininko autoritetą
Citata: „Nė vienas žmogus nėra įpareigotas tikėti popiežiumi ar bet kokiu kitu dvasiniu vadovu, nebent jo mokymas tiesiogiai remtųsi Šventuoju Raštu.“
Wycliffe’as smogė tiesiai į Bažnyčios hierarchijos pamatus. Jis teigė, kad popiežius nėra neklystantis ir jo galia nėra absoliuti. Jei dvasininko nurodymai prieštarauja Biblijai, tikintysis turi teisę (ir pareigą) jiems nepaklusti. Tai buvo revoliucinė mintis, vedanti link asmeninės atsakomybės už savo tikėjimą.
2. Apie Bažnyčios turtus ir „nuodus“
Citata: „Tą dieną, kai Bažnyčiai buvo padovanota žemiškoji nuosavybė ir turtai, į ją įsiliejo nuodai, pamažu naikinantys Kristaus mokymą apie skurdą.“
Autorius manė, kad didžiausia Bažnyčios tragedija buvo jos suartėjimas su valstybe ir turtais. Jis rėmėsi idėja, kad dvasininkai turėtų gyventi kaip apaštalai – vargingai ir tarnauti žmonėms, o ne valdyti žemes ar kaupti auksą. Turtus jis laikė pagrindine korupcijos ir moralinio nuosmukio priežastimi.
3. Apie Eucharistijos prigimtį (Pavojingiausia mintis)
Citata: „Po pašventinimo duona ant altoriaus netampa mėsos gabalu, ji lieka duona savo prigimtimi, nors tikinčiajam ji simbolizuoja dvasinį Kristaus buvimą.“
Ši mintis Wycliffe’ui užtraukė didžiausią eretiko etiketę. Tuo metu Bažnyčia mokė, kad duona fiziškai pavirsta Kristaus kūnu. Wycliffe’as, būdamas logikas, teigė, kad tai prieštarauja sveikam protui. Jis sakė, kad duona išlieka duona, o Kristus joje yra tik dvasiškai. Tai panaikino dvasininkų „stebukladarių“ statusą.
4. Apie vienuolių ordinus
Citata: „Žmonių sugalvoti privatūs religiniai ordinai ir jų taisyklės tik skaldo krikščionių vienybę ir yra nereikalingas priedas prie to, ką jau paliko Kristus.“
Wycliffe’as nekentė vienuolių (ypač elgetaujančiųjų). Jis teigė, kad jokie pranciškonų ar dominykonų įstatai nėra šventi, nes juos sugalvojo žmonės, o ne Dievas. Jis manė, kad vienuolynai tapo veltėdžių ir veidmainių prieglobsčiu, kurie tik apgaudinėja paprastus žmones.
5. Apie atlaidus ir nuodėmių atleidimą
Citata: „Popiežius neturi jokios galios išlaisvinti sielą iš skaistyklos ar atleisti nuodėmes už pinigus; tik Dievas žino, kas yra išgelbėtas, ir tik Jis vienas teisia.“
Jis griežtai kritikavo atlaidų pardavinėjimą. Pasak Wycliffe’o, joks popiežiaus raštas negali pakeisti Dievo sprendimo. Jei žmogus nuoširdžiai nesigaili, jokie pinigai Bažnyčiai jo neišgelbės. Tai buvo tiesioginis išpuolis prieš pagrindinį Bažnyčios pajamų šaltinį.
6. Apie „Antikristą“ popiežiaus soste
Citata: „Jei popiežius siekia žemiškos valdžios ir turtų labiau nei dvasinio skurdo, jis nebetarnauja Kristui, bet tampa paties Antikristo vietininku žemėje.“
Tai buvo viena drąsiausių Wycliffe’o tezių. Jis teigė, kad popiežiaus statusas nėra šventas pats savaime. Jei popiežius elgiasi priešingai nei mokė Kristus (pvz., kariauja, renka mokesčius, gyvena prabangoje), jis praranda dvasinį autoritetą ir tampa Kristaus priešu. Ši mintis vėliau tapo pagrindiniu protestantų lozungu.
7. Apie Biblijos vertimą į liaudies kalbą
Citata: „Kadangi Kristaus mokymas yra skirtas visiems žmonėms, kad jie būtų išgelbėti, jis privalo būti prieinamas kiekvienam suprantama kalba, o ne paslėptas po lotyniškais užraktais.“
Wycliffe’as tikėjo, kad dvasininkai sąmoningai laiko Bibliją lotynų kalba, kad galėtų manipuliuoti žmonėmis ir juos valdyti. Jis reikalavo, kad kiekvienas valstietis ar miestietis galėtų pats skaityti Dievo žodį. Tai paskatino pirmąjį Biblijos vertimą į anglų kalbą ir padėjo pamatus masiniam raštingumui.
8. Apie predestinaciją (Išankstinį numatymą)
Citata: „Bažnyčia nėra tas pastatas ar hierarchija, kurią matome; tai yra visuma tų, kuriuos Dievas iš anksto išsirinko išganymui, ir joks žmogus negali savavališkai į tą sąrašą patekti ar iš jo būti išbrauktas.“
Wycliffe’as mokė, kad priklausymas oficialiai Bažnyčios organizacijai dar negarantuoja išganymo. Tik Dievas žino, kas bus išgelbėtas. Tai reiškė, kad ekskomunika (išmetimas iš Bažnyčios), kuria popiežiai gąsdindavo karalius ir nepaklusniuosius, neturi jokios galios sielos likimui amžinybėje.
9. Apie sakramentų galiojimą
Citata: „Nėra jokių įrodymų, kad dvasininko atliktas sakramentas būtų veiksmingas, jei pats dvasininkas gyvena nuodėmėje ir tarnauja velniui.“
Tai buvo itin radikalu. Bažnyčia mokė, kad sakramentas (pvz., krikštas ar santuoka) galioja nepriklausomai nuo kunigo moralės. Wycliffe’as gi teigė: jei kunigas yra korumpuotas, godus ar ištvirkęs, jis neturi jokio ryšio su Dievu, todėl jo atliekamos apeigos yra tik tuščias teatras.
10. Apie melsvimąsi šventiesiems
Citata: „Kam ieškoti tarpininkų tarp mirusiųjų, kai Kristus yra vienintelis ir pats geriausias tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus? Pasitikėjimas relikvijomis ar mirusiais šventaisiais yra tikėjimo silpnumo ženklas.“
Wycliffe’as kritikavo viduramžiais klestėjusį šventųjų kultą, piligrimystes prie kaulų (relikvijų) ir statulų garbinimą. Jis manė, kad tai atitraukia dėmesį nuo tiesioginio maldos ryšio su Dievu. Jis šiuos papročius vadino „krikščionišku stabmeldžiavimu“.
11. Apie dešimtinę ir privalomus mokesčius
Citata: „Pasaulietiniai valdovai turi teisę ir pareigą atimti turtus bei dešimtines iš tų dvasininkų, kurie nuolatos piktnaudžiauja savo padėtimi ir nevykdo dvasinės tarnystės.“
Wycliffe’as metė iššūkį Bažnyčios finansinei neliečiamybei. Jis teigė, kad dešimtinė (mokestis Bažnyčiai) nėra „aklas“ įsipareigojimas. Jei dvasininkija netarnauja žmonėms ir skęsta prabangoje, valstybė turi teisę konfiskuoti jų turtus ir panaudoti juos visuomenės labui. Tai buvo tiesioginis kvietimas karaliams apriboti Bažnyčios ekonominę galią.
12. Apie skaistyklą ir maldas už mirusiuosius
Citata: „Visos tos brangiai apmokamos mišios už mirusiųjų sielas ir išgalvotos istorijos apie skaistyklos kančias yra tik būdas išvilioti pinigus iš gedinčiųjų; sielos likimas priklauso tik nuo Dievo malonės, o ne nuo kunigo sukalbėtų maldų skaičiaus.“
Viduramžių Bažnyčia didelę dalį pajamų gaudavo iš mišių už mirusius. Wycliffe’as „Trialoge“ teigė, kad Biblijoje nėra jokio pagrindo tikėti, jog gyvųjų pinigai ar maldos gali „išpirkti“ mirusiojo sielą. Jis vadino tai dvasiniu sukčiavimu, kuris išnaudoja žmonių baimę dėl artimųjų po mirties.
13. Apie dvasininkų teismų neliečiamybę
Citata: „Dvasininkas, padaręs nusikaltimą, turi būti teisiamas pasaulietinio teismo lygiai taip pat, kaip ir bet kuris kitas pilietis, nes Kristus niekada neprašė savo sekėjams specialių privilegijų prieš įstatymą.“
Tuo metu dvasininkai turėjo privilegiją būti teisiami tik Bažnyčios teismuose, kurie dažnai būdavo labai atlaidūs „saviems“. Wycliffe’as reikalavo teisinės lygybės. Jis manė, kad kunigo sutana neturi būti skydas, slepiantis nuo teisingumo už vagystes, smurtą ar kitus nusikaltimus.
14. Apie mokslo ir logikos svarbą teologijoje
Citata: „Dievas sukūrė žmogų su protu ne tam, kad šis jį išjungtų skaitydamas šventuosius raštus; tikra teologija privalo derėti su logika, nes tiesa negali prieštarauti tiesai.“
Wycliffe’as buvo garsus Oksfordo filosofas, todėl jis nekentė aklu tikėjimu grįstų dogmų, kurios prieštarauja sveikam protui (pvz., anksčiau minėta duonos virtimo kūnu teorija). Jis skatino „intelektualų tikėjimą“ – studijuoti, analizuoti ir logiškai vertinti tai, ką sako Bažnyčia.
15. Apie tikrąją „Bažnyčios vienybę“
Citata: „Bažnyčios vienybė kyla ne iš paklusnumo vienam žmogui Romoje, o iš bendro tikėjimo į Kristų, kuris vienintelis jungia visus tikinčiuosius, kad ir kur jie būtų.“
Wycliffe’as siūlė decentralizuotą Bažnyčios modelį. Jam krikščionybė buvo ne viena griežta organizacija su popiežiumi priešakyje, o dvasinė bendruomenė. Jis tikėjo, kad anglas, čekas ar prancūzas gali būti vieningi per tikėjimą, net jei jie nepripažįsta Romos politinės valdžios. Tai buvo modernios nacionalinės bažnyčios idėjos užuomazga.
16. Apie asmeninės išpažinties nereikalingumą
Citata: „Nėra jokio Šventojo Rašto įrodymo, kad žmogus privalo išpažinti savo nuodėmes būtent kunigui; nuoširdi atgaila širdyje prieš patį Dievą yra vienintelis tikras kelias į atleidimą.“
Viduramžiais privaloma išpažintis kunigui bent kartą per metus buvo viena stipriausių Bažnyčios kontrolės priemonių. Wycliffe’as teigė, kad kunigas neturi galios „atrakinti“ dangaus vartų. Jei žmogus gailisi viduje, Dievas jį girdi tiesiogiai. Tai panaikino kunigo kaip būtino tarpininko vaidmenį.
17. Apie krikšto prigimtį
Citata: „Vanduo krikšto metu yra tik išorinis ženklas; be vidinio Šventosios Dvasios veikimo ir tikėjimo, joks ritualinis apšlakstymas negali išgelbėti žmogaus sielos.“
Wycliffe’as pasisakė prieš magišką požiūrį į sakramentus. Jis manė, kad žmonės per daug pasitiki pačiomis apeigomis (vandeniu, aliejais, žodžiais), pamiršdami, kad svarbiausia yra dvasinis pokytis. Jis perspėjo, kad net pakrikštytas žmogus gali būti pražuvęs, jei jo gyvenimas neatitinka Kristaus mokymo.
18. Apie dvasininkų dalyvavimą karuose
Citata: „Kristus liepė Petrui įsidėti kalaviją į makštis, tad kaip gali popiežiai ir vyskupai laiminti karus, patys juose dalyvauti ar raginti krikščionis lieti kraują dėl žemiškų valdų?“
Wycliffe’as buvo griežtas pacifizmo šalininkas dvasininkijos atžvilgiu. Jis smerkė kryžiaus žygius ir popiežių politinius karus. Pasak jo, dvasinis lyderis, imantis ginklą į rankas ar skatinantis žudyti, visiškai išsižada Kristaus, kuris mokė mylėti net savo priešus.
19. Apie pamokslavimo svarbą virš apeigų
Citata: „Geras ir teisingas Dievo žodžio pamokslavimas yra kur kas šventesnis ir vertingesnis darbas nei ritualinis mišių laikymas ar sakramentų dalinimas be supratimo.“
Tai tapo vienu iš pagrindinių loliardų (Wycliffe’o sekėjų) principų. Jis manė, kad kunigo pagrindinė užduotis yra mokyti žmones suprasti Bibliją, o ne atlikinėti paslaptingus ritualus lotynų kalba, kurių niekas nesupranta. Tai pakeitė bažnytinės tarnystės svorio centrą nuo altoriaus link sakyklos.
20. Apie bažnytinę muziką ir prabangias pamaldas
Citata: „Perteklinis giedojimas, vargonų gaudesys ir pompastiškos ceremonijos tik užliūliuoja protą ir atitraukia širdį nuo tikrosios maldos bei dvasinio apmąstymo.“
Wycliffe’as kritikavo viduramžių pamaldų „teatrališkumą“. Jis manė, kad prabanga, sudėtingas giedojimas ir vizualiniai efektai sukuria tik emocinį pasitenkinimą, bet neduoda dvasinės naudos. Jis kvietė grįžti prie paprastumo, kurį praktikavo pirmosios krikščionių bendruomenės.