Kas yra Kleudė?

Kleudė (originalo kalba – Kleudde) yra šiurpi flamandų (Belgijos) folkloro būtybė, naktinis demonas-chameleonas, kuris šimtmečius baugino Flandrijos kaimų ir miestelių gyventojus. Tai viena iš nedaugelio mitinių būtybių, kurios vardas yra onomatopėja – jis atkartoja garsą, kurį ši būtybė skleidžia judėdama.

1. Išvaizda ir chameleoniška prigimtis

Kleudė yra pavidalų keitėjas (shapeshifter). Jis neturi vienos nuolatinės formos, tačiau jo pasirodymai visada yra grėsmingi. Dažniausiai jis pasirodo kaip:

• Milžiniškas juodas šuo: Jis stovi ant dviejų užpakalinių kojų, turi degančias akis ir plačiai išsižiotus nasrus.
• Mirtinas arklys: Juodas, liesas žirgas, tykantis prie tiltų ir laukiantis pavargusių keliautojų.
• Žmogiškas pavidalas: Kartais pasirodo kaip senis, milžinas ar net didelis paukštis (dažniausiai juoda varna).

Svarbiausias atpažinimo ženklas: Kad ir kokį pavidalą Kleudė priimtų, jį visada lydi sunkus, ritmiškas geležinių grandinių žvangėjimas. Tikima, kad šios grandinės yra pritvirtintos prie jo kojų arba jis jas velka paskui save, keldamas garsą: „klia-klia-klia“.

2. Medžioklės būdas: Sunkio demonas

Kleudė nepuola tiesiogiai kaip vilkas ar plėšrūnas. Jo metodas yra psichologinis ir fizinis kankinimas:

1. Persekiojimas: Žmogus, eidamas naktį namo, staiga išgirsta už nugaros grandinių garsą. Jei žmogus paspartina žingsnį, grandinės žvanga greičiau. Jei sustoja – garsas nutyla.
2. Užpuolimas: Kai auka pasiekia nuošalią vietą, Kleudė staiga šoka jai ant pečių.
3. Nepakeliamas svoris: Tai pati baisiausia Kleudės savybė. Jis tampa vis sunkesnis su kiekvienu aukos žingsniu. Žmogus jaučia, tarsi neštų kalną metalo. Galiausiai auka sukniunka iš išsekimo, o Kleudė dingsta su kraupiu kvapu arba palieka žmogų mirtinai išsigandusį.

3. Kur gyvena Kleudė?

Ši būtybė yra glaudžiai susijusi su vandeniu ir tamsa. Dažniausiai apie susitikimus su Kleude pranešama:

• Prie kanalų ir upių krantų.
• Po tiltais (kur jis tyko praeivių).
• Pelkėtose vietose ir giliuose grioviuose.
• Senose, apleistose kryžkelėse.

4. Liaudies tikėjimai ir apsauga

Senovės flamandai naudojo Kleudės istorijas kaip auklėjamąją priemonę. Tai buvo perspėjimas vaikams neklajoti naktimis ir girtuokliams laiku grįžti iš užeigų.

Kaip nuo jo apsisaugoti?

• Bėgimas per tekančią srovę: Nors Kleudė gyvena prie vandens, tikima, kad jis negali kirsti tekančio švaraus vandens (upelio ar upės).
• Šventi simboliai: Kaip ir dauguma demoniškų būtybių, jis bijo rožinio, švęsto vandens ar maldos.
• Nesisukimas atgal: Buvo tikima, kad kol žmogus nežiūri Kleudei į akis, jis turi šansą pasiekti namus.

5. Kleudė „Pragaro žodynas“

J. Collin de Plancy savo darbe mini Kleudę kaip specifinę regioninę dvasios formą. Autorius pabrėžia, kad Kleudė yra viena iš tų būtybių, kurios įkūnija „panikos baimę“ – jausmą, kai tamsa aplink žmogų tampa materiali ir slegianti.

Kleudės charakteristika

Ši būtybė iki šiol išlieka viena ryškiausių flamandų kultūros detalių, primenanti apie laikus, kai naktis už miesto sienų buvo laikoma mirtinai pavojinga zona.