Kas yra augūrai?

Senovės Romos civilizacija nebuvo įsivaizduojama be religinių ritualų, kurie lydėjo kiekvieną valstybės žingsnį. Tačiau romėnai retai prašydavo dievų ateities pranašysčių – jiems rūpėjo pritarimas. Pagrindiniai tarpininkai, atsakingi už šį dieviškąjį „taip“ arba „ne“, buvo augūrai. Tai buvo ne tik kunigai, bet ir aukščiausio rango dvasiniai teisininkai, be kurių žinios neprasidėdavo nė vienas karas, rinkimai ar statybos.

Terminas augūras (lot. augur) kalbininkų ir istorikų kildinamas iš kelių šaltinių. Populiariausia teorija teigia, kad žodis sudarytas iš avis („paukštis“) ir garrire („čiulbėti“, „šnekėti“) arba gerere („elgtis“, „valdyti“). Tai tiesiogiai nurodo į jų pagrindinę veiklą – paukščių stebėjimą.

Kita teorija žodį sieja su veiksmažodžiu augere („didinti“, „auginti“, „klestėti“). Tai atspindi gilesnę religinę prasmę: augūras yra tas, kuris savo ritualais „padidina“ dieviškąją galią ir užtikrina valstybės klestėjimą. Iš šios šaknies kilo ir terminas auctoritas (autoritetas) bei augustus (šventas, didingas).

Kas jie buvo ir kada gyveno?

Augūrai veikė visą senovės Romos egzistavimo laikotarpį – nuo pat miesto įkūrimo (VIII a. pr. m. e.) iki krikščionybės įsigalėjimo IV a. po Kr. Pagal legendą, pirmąją augūrų kolegiją įkūrė pats Romulas, pirmasis Romos karalius, kuris ir pats buvęs puikus šio meno žinovas.

Pradžioje kolegiją sudarė tik trys nariai (atstovaujantys tris pagrindines Romos gentis), tačiau bėgant amžiams jų skaičius augo iki 15 ar 16. Tai nebuvo atsiskyrėliai ar vienuoliai. Priešingai – tai buvo aukščiausio rango aristokratai, politikai ir karvedžiai. Narystė augūrų kolegijoje buvo skiriama iki gyvos galvos ir laikyta viena didžiausių garbės formų. Augūrais yra buvę tokie žymūs asmenys kaip Ciceronas, Julijus Cezaris ir Markas Antonijus.

Veikla: Auspicijos ir šventasis kvadratas

Pagrindinis augūro darbas buvo atlikti auspicijas (lot. auspicia – „paukščių stebėjimas“). Jie neteigė žinantys, kas įvyks, bet nustatydavo, ar dievas Jupiteris pritaria numatytam veiksmui.

Ritualo procesas

Augūras, vilkintis specialią mantiją (trabea), paimdavo savo pagrindinį atributą – lituus. Tai buvo lenkta lazda be mazgų. Šia lazda jis danguje nubrėždavo simbolinį kvadratą, vadinamą templum (iš čia kilo žodis „šventykla“). Tikėta, kad šis dangiškas plotas ritualo metu tampa šventas.

Ženklų kategorijos

Augūrai stebėjo penkių rūšių ženklus:

1. Ex caelo (iš dangaus): Žaibai ir griaustinis buvo laikomi svarbiausiais ženklais. Jei žaibavo giedrame danguje – dievai akivaizdžiai prieštaravo.
2. Ex avibus (iš paukščių): Buvo skiriamos dvi grupės: alites (stebimas skrydis, pvz., erelių ar grifų) ir oscines (stebimos giesmės, pvz., varnų ar pelėdų). Svarbi buvo kryptis, aukštis ir garsas.
3. Ex tripudiis (iš lesimo): Naudojama karinių žygių metu. Buvo stebimos šventosios vištos: jei jos godžiai lesė grūdus taip, kad jie krito iš snapų, ženklas buvo puikus.
4. Ex quadrupedibus (iš keturkojų): Netikėtas gyvūno prabėgimas pro šalį ritualo metu.
5. Ex diris (iš nelaimių): Atsitiktiniai trukdžiai, pvz., kažkas nusičiaudėjo, suklupo ar pasigirdo keistas garsas.

Sąsajos su religija: Pax Deorum

Romėnų religija buvo pragmatiška ir teisinė. Jie tikėjo Pax Deorum (dievų taika) – sutartimi tarp Romos ir dievų. Kol romėnai teisingai atlieka ritualus ir paiso dievų ženklų, dievai garantuoja valstybės sėkmę. Augūrai šiame procese veikė kaip dieviškieji teisininkai. Jie neturėjo emocinio ryšio su dievais; jie tiesiog techniškai fiksavo faktus.

Jei augūras sakydavo Alio die (kitą dieną), tai reiškė, kad ženklai nepalankūs ir visi valstybiniai reikalai turi būti nedelsiant nutraukti. Tai suteikė augūrams neįtikėtiną politinę galią – jie galėjo legaliai sustabdyti bet kokį politinį procesą.

Svarbiausios istorijos

Romulas, Remas ir 12 grifų

Garsiausia istorija apie augūrus yra pati Romos įkūrimo legenda. Broliai dvyniai Romulas ir Remas susiginčijo, kurio vardu pavadinti miestą ir kas jį valdys. Jie nusprendė pasikliauti auspicijomis. Remas pirmasis pamatė šešis grifus, tačiau netrukus Romulas pamatė dvylika. Nors Remas pamatė pirmas, Romulas laimėjo, nes jo skaičius buvo didesnis, o tai augūrai interpretavo kaip stipresnį dievų pritarimą.

Ignoruotos vištos ir pralaimėjimas

Pirmosios pūnų kovos metu (249 m. pr. m. e.) admirolas Publijus Klaudijus Pulcheris norėjo pulti kartaginiečius. Atlikus auspicijas, šventosios vištos atsisakė lesti. Admirolas įniršo ir sušuko: „Jei jos nenori lesti, tegul geria!“, ir išmetė vištas į jūrą. Romėnai tą mūšį tragiškai pralaimėjo. Šis įvykis romėnų istorijoje liko kaip pamoka apie tai, kas nutinka, kai ignoruoja augūrų nustatytą dievų valią.

Ciceronas – augūras-skeptikas

Garsusis oratorius Markas Tulijus Ciceronas pats buvo augūrų kolegijos narys. Įdomu tai, kad savo traktatuose jis skeptiškai žiūrėjo į pranašystes, tačiau griežtai gynė augūrų instituciją. Jis manė, kad net jei paukščiai nieko nereiškia, šis paprotys yra būtinas palaikyti tvarką valstybėje ir kontroliuoti tamsiąją liaudies dalį.

Augūrai išnyko kartu su senąja Roma. Imperatorius Teodosijus I, krikščionybę paskelbęs valstybine religija, uždraudė pagoniškus ritualus. Tačiau augūrų palikimas išliko mūsų kalboje. Kiekvieną kartą, kai kalbame apie inauguraciją (kuri kilo iš augūrų atliekamo pareigūno „pašventinimo“) arba vartojame žodį autoritetas, mes nesąmoningai prisimename vyrus, kurie prieš du tūkstančius metų su lenktomis lazdomis rankose danguje ieškojo dievų pritarimo.

Senovės Romos kunigų kolegijų palyginimas