Nikolas Flamelis (Nicolas Flamel, apie 1330–1418) yra viena mįslingiausių figūrų Europos kultūroje, kurios gyvenimas dalijamas į dvi dalis: dokumentuotą Paryžiaus miestiečio kasdienybę ir fantastinę nemirtingo alchemiko legendą.
Nikolas Flamelis gimė XIV a. pirmoje pusėje, tačiau tiksli jo gimimo vieta (Paryžius ar Pontuazas) išlieka ginčų objektu. Jis įsitvirtino Paryžiuje kaip viešasis raštininkas prie Nekaltųjų kapinių (cimetière des Innocents) bei prisiekęs knygininkas. Flamelis nebuvo vien tik tekstų perrašinėtojas – jis garsėjo kaip poetas, tapytojas, matematikas ir net architektas.
Kartu su žmona Perenele (Pernelle) jis priklausė pasiturinčiai Paryžiaus buržuazijai. Jų turtas leido užsiimti plačia labdaringa veikla: jie rėmė ligonines, vargšus ir pastatė daugybę viešųjų paminklų bei skulptūrų, kuriuose Flamelis mėgo įamžinti save ir žmoną su herbu, vaizduojančiu rašalinę. Flamelis buvo palaidotas Paryžiaus Šv. Jokūbo skerdyklų (Saint-Jacques-la-Boucherie) bažnyčioje, o jo namas Marivaux gatvėje (Nr. 16) vėliau tapo lobių ieškotojų taikiniu.
Alcheminis lūžis: Angelo pasirodymas ir Abraomo Žydo knyga
Legendos pasakoja, kad Flamelio kelias į alchemiją prasidėjo nuo pranašiško sapno. Jam pasirodė angelas, laikantis įspūdingą variu aptrauktą knygą iš plonos žievės lapų, prirašytų geležine adata. Knyga buvo skirta žydų tautai, o jos autoriumi nurodytas paslaptingasis Abraomas Žydas – kunigaikštis, kunigas ir filosofas. Angelas ištarė, kad Flamelis vieną dieną šioje knygoje išvys tai, ko niekas kitas nesuvoks.
Vėliau Flamelis šią knygą atsitiktinai nusipirko sendaikčių turguje. Knyga susidėjo iš 21 lapo (paslaptingas skaičius $3 \times 7$) ir buvo skirta metalų transmutacijai. Kad suprastų sudėtingas figūras, Flamelis davė įžadą ir išvyko į piligriminę kelionę į Santjago de Kompostelą, kur po susitikimo su rabinu gavo galutinį „apšvietimą“.
Filosofinis akmuo ir aukso gamyba
Grįžęs iš kelionės, Flamelis sukalbėjo karštą maldą Dievui, prašydamas išminties ir šviesos. Pasak legendų, ši malda buvo išklausyta: alchemikas iš pradžių pavertė gyvsidabrį sidabru, o vėliau varį – tyru auksu. Manoma, kad būtent filosofinis akmuo leido jam sukaupti nepaaiškinamus turtus, nors skeptikai (pavyzdžiui, abatas de Vilaras) teigė, kad Flamelis tiesiog sumaniai ir paslapčia prekiavo bei dirbo su žydais, o pasakiškas turtas tebuvo sunkaus darbo rezultatas.
Nemirtingumo mitas ir dervišo pasakojimas
Vienas įspūdingiausių mitų apie Flamelį teigia, kad jis niekada nemirė. Buvo tikima, kad jis atrado „universalųjį balzamą“ (gyvybės eliksyrą), leidžiantį pratęsti gyvenimą tūkstančius metų. XVII a. keliautojas Polis Lukas rašė susitikęs turkų dervišą, kuris tvirtino, jog Nikola Flamelis su žmona Pernelle sėkmingai pasitraukė į Indiją.
Net 1818 m. Paryžiuje pasirodė asmuo, platinęs skelbimus, jog jis yra tas pats 400 metų amžiaus Nikola Flamelis, siūlantis už 300 tūkstančių frankų mokestį įšventinti kitus į aukso gamybos paslaptis.
Literatūrinis palikimas
Flameliui priskiriama daugybė alcheminių traktatų, nors dauguma jų išleisti praėjus šimtmečiams po jo mirties (pvz., „Metalinė transformacija“, 1561 m.; „Filosofinis santrauka“; „Cheminė muzika“). Jo figūra tapo neatsiejama nuo demonologijos ir okultizmo studijų, o „Pragaro žodynas“ jį įamžino kaip pamaldų, tačiau paslaptingą adeptą, bendravusį su elementariosiomis dvasiomis.
Šiandien Flamelio vardas gyvuoja ne tik senuose traktatuose, bet ir popkultūroje (nuo Viktoro Hugo iki „Hario Poterio“), simbolizuodamas žmogaus svajonę apie begalinį žinojimą, turtus ir amžiną gyvenimą.
| Kūrinio pavadinimas / Šaltinis | Ką rašo apie Nikolą Flamelį |
| „Pragaro žodynas“ (Dictionnaire Infernal) | Aprašo jį kaip garsų alchemiką, gavusį angelo dovanotą knygą, radusį filosofinį akmenį ir sėkmingai pavertusį gyvsidabrį auksu bei sidabru. |
| „Metalinė transformacija“ (Transformation métallique, 1561) | Čia Flamelis pristatomas kaip eiliuotų traktatų autorius, mokantis skaitytojus metalų valdymo paslapčių ir gamtos dėsnių. |
| „Grafas de Gabalis“ (Le Comte de Gabalis, 1670) | Abatas de Vilaras jį pavaizduoja ne kaip turtuolį, o kaip chirurgą, turėjusį ypatingą ryšį su elementariosiomis dvasiomis (gnomais ir silfais). |
| „Hieroglifinių figūrų knyga“ (Livre des figures hiéroglyphiques) | Teigia, kad Flamelis ant Paryžiaus kapinių arkų išraižė slaptus alcheminius simbolius, kuriuose užkoduotas kelias į nemirtingumą. |
| „Paryžiaus katedra“ (Notre-Dame de Paris, 1831) | Viktoras Hugo mini Flamelį kaip mistinę figūrą, kurios paslapčių ir „aukso gamybos“ pėdsakų katedros architektūroje ieškojo arkidiakonas Klodas Frolo. |
| „Polio Luko kelionės“ (Voyages de Paul Lucas) | Aprašo susitikimą su dervišu, kuris paliudijo, kad Flamelis ir jo žmona ne mirė, o pasinaudojo eliksyru ir išvyko į Indiją. |
| „Filosofinio akmens paaiškinimas“ (Explication de la pierre philosophale) | Kūrinys skirtas įrodyti, kad Flamelis buvo tikras „adeptas“, pasiekęs aukščiausią alchemijos laipsnį ir tobulą dvasios džiaugsmą. |
| „Da Vinčio kodas“ (The Da Vinci Code, 2003) | Danas Brownas mini Flamelį kaip vieną iš slaptosios „Siono vienuolynas“ brolijos didžiųjų magistrų, saugojusį religines paslaptis. |
| „Haris Poteris ir Išminties akmuo“ | J. K. Rowling vaizduoja Flamelį kaip 665 metų amžiaus burtininką, Albo Dumbldoro draugą ir vienintelį tikrą filosofinio akmens savininką. |