Apomazaras, Apomazar, Apomazaris – keistas, slenkantis vardas, randamas senose sapnų aiškinimo knygose ir ankstyvųjų naujųjų laikų leidiniuose. Kalbama ne apie lengvai identifikuojamą asmenį, o apie vardą, kuris veikiau atlieka autoriteto funkciją nei nurodo istorinę biografiją. Tyrinėjant kilmę, greitai paaiškėja, kad tai vienas tų atvejų, kai tekstas senesnis už vardą, o vardas reikalingas tekstui „įteisinti“.
Forma Apomazar / Apomazaris atsiranda įvairiuose kalbiniuose sluoksniuose. Prancūziškuose leidiniuose dažnesnė lotynizuota galūnė -is, rankraščiuose ar trumpesnėse nuorodose pasitaiko Apomazar. Lietuvinant natūraliai formuojamas Apomazaras, laikantis tradicijos, taikomos seniesiems vardams. Pats žodis neturi aiškaus atitikmens graikų, lotynų, hebrajų ar arabų kalbose, nors skambesys sąmoningai primena rytietišką vardyną. Tai rodo kryptingą stilistinį pasirinkimą.
Istoriniuose šaltiniuose Apomazaras nepasirodo kaip realus veikėjas. Nėra genealogijų, miestų, datų ar kitų faktų, leidžiančių kalbėti apie konkretų žmogų. Tokia tyla nėra atsitiktinė. Viduramžių ir renesanso laikotarpiu Europoje klestėjo pseudepigrafinė literatūra, kai tekstai buvo priskiriami tariamiems senovės išminčiams. Egiptas, Persija, Indija buvo laikomi ypatingos išminties šaltiniais, todėl kūriniui suteiktas vardas, skambantis egzotiškai ir senoviškai, stiprino patikimumą skaitytojo akyse.
Svarbiausias su vardu siejamas veikalas – sapnų aiškinimo traktatas, dažniausiai žinomas prancūzišku pavadinimu Signification des songes, et événements, selon la doctrine des Indiens, Perses et Égyptiens (Apomazaras. Sapnų reikšmės ir įvykiai pagal indų, persų ir egiptiečių mokymą). Turinys priklauso oneirokritikos tradicijai, kuri siekia Antiką. Sapnai ten interpretuojami kaip ženklų sistema, susieta su būsimais įvykiais, likimu, socialine padėtimi, ligomis ar mirtimi. Aiškinimai pateikiami katalogo principu: vaizdinys, veiksmas, pasekmė.
Lyginant tekstą su senesniais autoritetais, pavyzdžiui, Artemidoru iš Daldi ar islamiškais sapnų aiškinimo rinkiniais, matomas aiškus perdirbimas. Motyvai kartojasi, simboliai keliauja iš kultūros į kultūrą, keičiamos detalės, pritaikomos krikščioniškai ar europietiškai pasaulėžiūrai. Apomazaro vardas veikia kaip skėtis, po kuriuo telpa mišri medžiaga: Antikos paveldas, arabiškos tradicijos atgarsiai, vėlyvųjų laikų prietarai.
Kartais Apomazaras minimas kartu su kitais tariamais rytų autoritetais, kurie taip pat neturi tvirtos istorinės atramos. Tokia kompanija rodo bendrą literatūrinį reiškinį. Teksto svarba slypi ne autoriaus tapatybėje, o pačiame turinyje ir jo sklaidoje. Sapnų aiškinimo knygos buvo plačiai naudojamos, perrašinėjamos, spausdinamos, dažnai be aiškaus autoriaus, todėl vardas tapdavo patogia etikete.
Moksliniu požiūriu galima teigti, kad Apomazaras nėra istorinė figūra, o vardas, sukurtas siekiant suteikti tekstui senumo, autoriteto ir rytietiškos išminties aurą. Tai nereiškia, kad kūrinys neturi vertės. Priešingai, tokie tekstai leidžia suprasti, kaip europietiška kultūra suvokė sapnus, likimą ir ženklus, kaip jungė skirtingas tradicijas į vieną pasakojimą.