Profanija – tai būsena, kai kažkas laikoma pasaulietiška, neturinčia šventumo. Tai ne šiaip neutralu, o priešingybė sakraliniam: šventovė gali tapti profanine, jei praranda ritualinę reikšmę, pavyzdžiui, paversta sandėliu ar muziejumi. Senovės Romoje profanum buvo viskas už šventos ribos – už pomerium, miesto sienos, kur galiojo kitos taisyklės.
Profanizmas – rečiau vartojamas terminas, reiškiantis pačią idėją ar požiūrį, kad viskas gali būti pasaulietiška, be dieviškos dimensijos. Tai tarsi pasaulėžiūra, kur šventumas nustumiamas į šalį, o kasdienybė tampa pagrindine. Kai kurie mąstytojai, kaip Mircea Eliade, matė profanizmą kaip modernaus pasaulio bruožą: miestas, darbas, pramogos – viskas be sakralinės prasmės.
Profanai – žmonės, kurie lieka už šventos bendruomenės ribų. Jie neturi prieigos prie paslapčių ar ritualų, kaip senovėje neišrinktieji, negalintys įžengti į šventyklos gilumą. Biblijoje profanai – tie, kurie nesilaiko švarumo taisyklių, o viduramžiais – pasauliečiai prieš dvasininkus. Šiandien sakoma „profanams neprieinama” apie sudėtingas žinias, kaip ezoterika ar masonų ritualai.
Profaniškas – paprasčiausiai tai, kas kasdieniška, be religinės gelmės. Profaniškas pokalbis – apie orą ar pinigus, o ne apie sielą. Profaniškas menas – pramoginis, ne liturginis. Tai neutralu, bet religiniame kontekste gali skambėti kaip nuvertinimas: profaniškas gyvenimas – be aukštesnės prasmės.
Šie terminai dažni religijotyroje, kur skiriamas sakralinis ir profaninis pasaulis. Eliade knygoje „Šventybė ir profanybė” aiškino, kad žmogus visada svyruoja tarp jų: ritualas paverčia profanišką erdvę šventa, o laikas – kasdienį į šventę. Moderniame pasaulyje profanija dominuoja – mokslas, technologijos, vartojimas stumia šventumą į privačią sferą. Bet net tada žmonės ieško pakaitalų: koncertai, sportas ar festivaliai tampa tarsi šventėmis, kur bent trumpam pabėgama nuo kasdienybės.