Antgamtiškumas – tai viskas, kas viršija gamtos dėsnius, kurių negalima paaiškinti mokslu ar logika. Žmonės nuo seniausių laikų jautė, kad pasaulis neapsiriboja tuo, ką matome ar liečiam: dievai, dvasios, stebuklai, pomirtinis gyvenimas. Tai ne šiaip vaizduotė, o būdas suprasti neišaiškinamus dalykus – ligas, mirtį, svajones ar atsitiktinumus.
Senovėje antgamtiškumas buvo kasdienybė. Primityviose bendruomenėse šamanai bendraudavo su dvasiomis, manydami, kad jos valdo orą ar medžioklę. Antikos graikai aiškino gamtos reiškinius dievais – Perkūnas Zeuso pyktis, o žemės drebėjimai – Poseidono triuškinimas. Viduramžiais krikščionybė stiprino šią idėją: Dievas kuria stebuklus, angelai saugo, velnias gundo. Stebuklai kaip Jėzaus prisikėlimas ar šventųjų regėjimai – grynas antgamtiškumas, viršijantis mirties dėsnius.
Švietimo amžiuje mokslas pradėjo stumti antgamtiškumą į šalį. Newtono fizika ar Darvino evoliucija aiškino pasaulį be dievų įsikišimo. Bet net tada romantikai kaip Goethe ar Blake gynė antgamtišką vaizduotę – menas, poezija ar mistika leidžia pajusti tai, ko protas nesugauna. Šiandien kvantinė fizika ar kosmoso paslaptys vėl kelia klausimų: gal visata turi dimensijų, kur veikia kitos taisyklės?
Religijose antgamtiškumas – esmė. Monoteizme Dievas visagalis, daro tai, ko gamta negali: kuria iš nieko, gydo be vaistų. Politezme dievai kišasi į žmonių gyvenimus – graikų mituose, indų epuose. Mistikoje kaip sufizme ar kabalos tradicijoje antgamtiškumas – vidinis kelias į dieviškąjį, per ekstazę ar vizijas.
Psichologijoje Freudas matė antgamtiškumą kaip vaikystės baimių projekciją, o Jungas – archetipus iš kolektyvinės pasąmonės. Šiuolaikinėje kultūroje jis gyvas filmuose, knygose ar žaidimuose – vaiduokliai, superherojai ar ateiviai tenkina poreikį kažkam didesniam.
Antgamtiškumo idėja rodo žmogaus ribas: mokslas aiškina daug, bet ne viską – meilę, prasmę ar mirtį. Ji traukia, nes leidžia tikėti, kad pasaulis ne tik mechanizmas, o kažkas gyvesnis, paslaptingesnis. Net skeptikai kartais jaučia – sapne ar akimirką – kad yra kažkas už ribų.
Vienas ryškiausių antgamtiškumo pavyzdžių – Lurdo stebuklai Prancūzijoje XIX amžiuje. Paprasta mergaitė Bernadetė Soubirous teigė regėjusi Mergelę Mariją, o šaltinio vanduo, kurį ji parodė, pradėjo garsėti nepaaiškinamais išgijimais. Iki šiol milijonai piligrimų ten keliauja tikėdami, kad vanduo turi antgamtišką galią. Tai rodo, kaip tikėjimas stebuklu gali išlikti gyvas net moderniame pasaulyje.
Kitas pasakojimas – apie šventąjį Pranciškų Asyžietį, kuris, anot tradicijos, gavo stigmas, Kristaus žaizdų ženklus ant savo kūno. Tai buvo suvokta kaip antgamtiškas ženklas, kad jis ypatingai artimas Dievui. Tokios istorijos viduramžiais stiprino žmonių įsitikinimą, kad antgamtiškumas nėra tik legendos, bet reali patirtis, galinti pakeisti gyvenimą.