Aprioristai – filosofai, kurie teigia, kad dalis žinių ateina ne iš pojūčių ar patirties, o yra įgimtos arba galimos tik protu. Tai priešingybė empiristams, kurie viską kildina iš stebėjimo. Terminas „apriori” lotyniškai reiškia „iš anksto”, tad apriorinės žinios – tos, kurios nepriklauso nuo pasaulio duomenų.
Klasikinis pavyzdys – Immanuelis Kantas, XVIII amžiaus pabaigos mąstytojas. Jis skyrė apriorines ir aposteriorines žinias. Matematika, kaip 7 + 5 = 12, ar erdvės ir laiko suvokimas – aprioriniai, nes protas pats struktūruoja patirtį. Be šių formų negalėtume net suprasti pasaulio. Kantas taip bandė išspręsti ginčą tarp racionalistų ir empiristų: žinojimas prasideda nuo patirties, bet ne viskas iš jos kyla.
Anksčiau racionalistai kaip Descartes’as ar Leibnizas buvo stiprūs aprioristai. Descartes’as sakė „cogito ergo sum” – „mąstau, tad esu” – kaip akivaizdi tiesa be jokios patirties. Leibnizas kalbėjo apie įgimtas idėjas, kurios tarsi užrašytos sieloje.
Platonas dar senovėje laikė, kad siela prisimena amžinas idėjas iš priešgimiminio pasaulio – tai grynas apriorizmas.
Apriorizmo idėja išliko gyva ir vėlesnėje filosofijoje. XX amžiuje fenomenologai, kaip Edmundas Husserlis, kalbėjo apie sąmonės struktūras, kurios iš anksto formuoja patirtį. Analitinėje tradicijoje apriorinės tiesos siejamos su logika ir matematika, o diskusijos apie jų statusą tęsiasi iki šiol. Net šiuolaikinė mokslo filosofija svarsto, ar tam tikros teorinės prielaidos yra patirties patvirtinamos, ar jos veikia kaip apriorinės schemos, be kurių negalėtume kurti paaiškinimų. Taip apriorizmas išlieka kertiniu klausimu: ar žmogaus protas tik pasyviai priima pasaulį, ar aktyviai jį konstruoja iš anksto turimomis formomis.