Žodis „fetišas“ lietuvių kalboje – tarptautinis skolinys, reiškiantis daiktą, kuriam priskiriamos antgamtinės savybės, dažnai garbinamą kaip talismanas ar magiškas objektas. Pavyzdžiui, Afrikos tradicijose tai figūrėlė su vinimis, sauganti nuo blogio ar padedanti kerėti. Kilo iš portugalų „feitiço“ – „burtai“ ar „amuletas“, o šaknis lotyniška „facticius“ – „dirbtinis“ (nuo „facere“ – daryti). Portugalai XV–XVI amžiuje taip vadino afrikiečių šventus daiktus prekybos metu, prancūzai perėmė kaip „fétiche“, ir iš ten pasklido po Europą.
Fetišizmas tiesiogiai susijęs su šiuo žodžiu – reiškia daiktų garbinimą, kai jiems suteikiama dieviška ar magiška jėga. Terminas atsirado XVIII amžiuje vakarų afrikiečių tikėjimams apibūdinti, kur daiktai laikomi dvasių buveine. Auguste Comte teologinėje pakopoje fetišizmą matė kaip pirmąjį žmonijos mąstymo etapą: žmonės priskiria galią daiktams tiesiogiai, prieš pereidami prie dievų ar abstrakcijų.
Religijoje fetišizmas dažnas primityviose tradicijose – akmenys, medžiai ar figūrėlės tampa šventais, kaip nkisi Konge su vinimis ir medžiagomis apsaugai ar kerams. Tai animizmo dalis, kur viskas turi dvasią. Monoteistinės religijos jį atmeta kaip stabmeldystę: Biblijoje draudžiama kurti atvaizdus (Išėjimo 20:4), o islamas vadina širku – bet kokį daiktų garbinimą. Krikščionybėje fetišizmas siejamas su pagoniškumu, bet kai kuriose Afrikos bendruomenėse jis maišosi su šventaisiais relikvijomis ar medalionais. Judaizme griežtas draudimas idolams, o hinduizme ar budizme statulos gali būti panašios, bet aiškinamos kaip simboliai, ne pati galia.
Vėliau reikšmė išsiplėtė. Marxo ekonomikoje – prekių fetišizmas iš „Kapitalo“: prekės kapitalizme atrodo savaiminės vertės, slepiančios darbą ir santykius, tarsi užburtos. Psichologijoje seksualinis fetišizmas – susijaudinimas nuo daiktų kaip batų ar pėdų; Binetas įvedė 1887 m., Freudas siejo su vaikyste.
Šiandien fetišizmas vartojamas plačiai – obsesija daiktais vartotojiškume ar idėjomis. Visur matyti, kaip žmonės negyviems dalykams duoda galią, pradedant nuo senovės tikėjimų iki kasdienybės. Religinis požiūris dažnai mato tai kaip pavojų – nukrypimą nuo tikro dieviško, bet kai kuriose kultūrose tai lieka gyva praktika.