Dieviškieji manai, lotyniškai Di Manes, romėnų tikėjime reiškė mirusiųjų sielas, kurios po tinkamų laidotuvių tapdavo geranoriškomis dievybėmis. Žodis „manes” galbūt kilo iš archajiško „manus” – „geras”, tarsi švelnus vardas, vengiant baimės keliančių pavadinimų. Romėnai juos matė kaip kolektyvą, ne atskirus individus – protėvius, saugančius šeimą, namus ir palikuonis. Skirtingai nuo piktų lemūrų (neramių vaiduoklių) ar larvų, manai buvo ramūs, jei gaudavo deramą pagarbą.
Kiekvienas miręs, palaidotas pagal ritualus, prisijungdavo prie Di Manes. Jie gyveno požemyje, bet galėjo aplankyti gyvuosius per šventes. Svarbiausia – Parentalia, švenčiama vasario 13–21 dienomis, kai šeimos eidavo prie kapų, nešdavo maistą, gėles, vyną ar pieną, dalindavosi valgiais su mirusiaisiais. Paskutinė diena, Feralia, būdavo tylos ir aukų metas, o vėliau Lemuria gegužę – neramiems vaiduokliams raminti. Namuose manams aukodavo prie larariumo – mažo altoriaus su larais ir penatais.
Kapų stelėse dažnas užrašas D.M. – Dis Manibus, „dieviškiesiems manams”, rodantis, kad kapas skirtas ne tik mirusiajam, bet ir jo dieviškajai esmei. Manai siejosi su genijumi – vyro gyvybės jėga – ir junone moters atveju. Jie primindavo, kad mirtis – ne galas, o perėjimas į apsauginę būseną.
Šventės kaip Parentalia rodydavo šeimos ryšį su praeitimi – aukos užtikrindavo palaimą derliui, sveikatai ar sėkmei. Jei pamiršdavo, manai galėdavo tapti pikti. Net krikščionybėje ankstyvuose kapuose kartais likdavo D.M. ženklas.