Meisteris Eckhartas – vienas ryškiausių viduramžių mistikų, kurio idėjos apie Dievą ir sielą vis dar kelia susidomėjimą. Jo originalus vardas buvo Eckhartas von Hochheimas, o kartais minimas kaip Johannes Eckhartas. Jis gimė maždaug 1260 metais netoli Gothos, Tiuringijoje, Vokietijoje, ir mirė apie 1328 metus. Eckhartas priklausė dominikonų ordinui, buvo teologas, filosofas ir pamokslininkas, kurio mintys susipynė su krikščioniška tradicija, bet kartais peržengė jos ribas.
Eckhartas įstojo į dominikonus dar jaunas, apie 1275 metus, ir greitai kilo hierarchijoje. Jis studijavo Paryžiuje, kur gavo magistro laipsnį – iš čia ir kilo jo titulas „Meisteris”, reiškiantis „mokytojas”. Dirbo prioru Erfurte, vėliau dėstė Kelne ir Strasbūre, kur vadovavo moterų vienuolynams ir pamokslavo. Jo veikla apėmė ne tik mokymą, bet ir administravimą – buvo Saksų provincijos vikarais, o vėliau Bohemijos.
Eckhartas garsėjo pamokslais vokiečių kalba, kuriuose aiškino sudėtingas temas paprastai, dažnai naudodamas kasdienius pavyzdžius. Jis pabrėždavo sielos vienybę su Dievu, sakydamas, kad Dievas slypi kiekviename žmoguje kaip „kibirkštis” ar „gruntinis” – vidinis pagrindas. Tokios idėjos traukė tikinčiuosius, bet kėlė įtarimą Bažnyčioje. 1326 metais Kelno arkivyskupas apkaltino jį erezija, remdamasis kai kuriais pamokslais, kurie atrodė per drąsūs – pavyzdžiui, mintys apie Dievo nebūtį ar sielos susiliejimą su Dievu be tarpininkų. Eckhartas gynėsi Avinjone, bet mirė prieš galutinį nuosprendį. 1329 metais popiežius Jonas XXII pasmerkė 28 jo teiginius, tačiau Eckharto įtaka nesumažėjo – jo mokiniai, kaip Jonas Tauleris ar Henrikas Suso, tęsė jo mintis.
Jo gyvenimas rodo viduramžių Bažnyčios įtampas tarp mistinės patirties ir dogmatikos. Eckhartas dirbo su „Dievo draugais” – pamaldžių pasauliečių grupėmis, kurios siekė gilesnio dvasinio gyvenimo.
Kūriniai
Eckhartas rašė lotynų ir vokiečių kalbomis. Lotyniški darbai dažniau akademiniai, o vokiški – pamokslai ir traktatai, skirti plačiajai auditorijai. Pilno sąrašo nėra, nes kai kurie priskiriami jam abejotinai, bet štai pagrindiniai:
- Lotyniški darbai: Paryžiaus klausimai (Quaestiones Parisienses), Pradžios knygos komentaras (Expositio libri Genesis), Pamokslai ir paskaitos (Sermones et lectiones).
- Vokiški traktatai: „Pamokymų kalbos” (Die rede der underscheidunge, apie 1300 m.), kur aptaria savęs atsižadėjimą ir dvasinį augimą; „Dieviškos paguodos knyga” (Das Buch der göttlichen Tröstung, apie 1308 m.), skirta Vengrijos karalienei, apie kančią ir Dievo artumą; „Kilmingasis” (Von dem edeln Menschen), apie sielos kilnumą.
- Pamokslai: Daugybė, surinkti rinkiniuose kaip „Mistiniai darbai” (The Complete Mystical Works). Jie apima temas nuo Dievo gimimo sieloje iki kasdienio gyvenimo šventumo.
Eckharto raštai įkvėpė vėlesnius mistikus ir filosofus, kaip Martinas Heideggeris ar šiuolaikiniai dvasiniai ieškotojai. Jo mintys apie tylą, atsižadėjimą ir Dievo buvimą visur padeda suprasti, kaip viduramžių mąstymas siejosi su asmenine patirtimi.
Be to, Eckhartas skyrė ypatingą dėmesį „Dievo virš-būčiai” (das Ungerühe), kuri yra aukštesnė už patį Dievą, koks jis suvokiamas per kategorijas ar vardus. Tai absoliuti nulis, iš kurio visa kyla, bet kas pats neturi jokių apibrėžimų. Jis teigė, kad siela turi pasiekti šią „Dievo gimimo vietą”, kur ji tampa viena su tuo, kas neįvardijama. Ši radikali apofatinė teologija lėmė jo konfliktą su Bažnyčios hierarchija, ypač dėl jo teiginių, kad tikrasis pamaldumas yra ne išorinių ritualų vykdymas, o vidinis susiliejimas su šia neapibrėžta Dievo esme. Jo mokymai apie „atsiskyrimą” (Abgeschiedenheit) reiškė visišką priklausomybės nuo visko nutraukimą, netgi nuo pačios dorybės, siekiant grynos būties.