Makbetas

Viljamas Šekspyras ir jo tragedija „Makbetas” – vienas iš tų kūrinių, kurie per amžius kėlė audras teatro scenose ir skaitytojų mintyse, nes jame susipina politinės intrigos, žmogaus psichologijos gelmės ir religinės baimės dėl velnio bei raganų galios, atspindinčios to meto tikėjimą ir Bažnyčios požiūrį į nuodėmę bei prietarus. Šis kūrinys, parašytas anglų kalba, originaliai vadinasi „The Tragedy of Macbeth“, o lietuviškai dažniausiai verčiamas kaip „Makbetas“, pilnas pavadinimas – „Tragedija apie Makbetą“. Autorius – William Shakespeare, gimęs 1564 metais Stratforde prie Eivono, Anglijoje, ir miręs 1616 metais. Jis laikomas vienu didžiausių dramaturgų pasaulio literatūros istorijoje, parašęs per 30 pjesių, sonetų ir poemų. Šekspyras gyveno Elžbietos ir Jokūbo I laikais, kai Anglija klestėjo kultūriškai, bet buvo pilna politinių intrigų, karališkų paveldėjimo kovų ir prietarų. Būtent tokia aplinka padėjo formuotis jo kūriniams, kuriuose susipina realūs istoriniai faktai su fantazija ir giliu žmogaus psichologijos tyrinėjimu.

„Makbetas” parašytas maždaug 1606 metais, remiantis istoriniais šaltiniais, tokiais kaip Raphaelio Holinshedo „Kronikos”, kur aprašomas Škotijos karalius Makbetas, valdęs XI amžiuje. Šekspyras paėmė tikrus asmenis ir įvykius, bet juos stipriai pakeitė, pridėdamas dramatiškumo, mistikos ir moralinių dilemų. Pjesė pirmąkart publikuota 1623 metais „Pirmajame folio” rinkinyje, kuris surinko daugelį Šekspyro darbų po jo mirties. Lietuviškai „Makbetas” pirmąsyk išverstas XX amžiaus pradžioje, o vienas žinomiausių vertimų – Antano Vaičiulaičio, išleistas 1938 metais. Vėliau atsirado Aleksio Churgino, Aleksandro Žirgulio, Sigito Gedos ir Rolando Rastausko vertimai, kurie stengėsi perteikti originalo poetinę kalbą ir ritmą. Lietuviškas pavadinimas „Makbetas” kilęs iš angliško „Macbeth”, o pats vardas škotų gėlų kalboje reiškia „Bethado sūnus”. Ši tragedija priskiriama Šekspyro vėlyvajam periodui, kai jis rašė tamsesnius, introspektyvesnius kūrinius, palyginti su ankstesnėmis komedijomis kaip „Kaip jums patinka” ar istorinėmis dramomis kaip „Henrikas V”.

Siužetas „Makbeto” sukasi aplink ambicingą škotų karvedį Makbetą, kuris, grįždamas iš mūšio, sutinka tris raganas. Jos pranašauja, kad jis taps Glamišo tanu, vėliau Kodoru, o galiausiai – Škotijos karaliumi. Ši pranašystė uždega Makbeto troškimą valdžios, ypač kai pirmoji dalis išsipildo – jis tampa Glamišo tanu. Namuose jo žmona, ledi Makbet, dar labiau kursto vyrą, ragindama nužudyti karalių Dankaną, kuris svečiuojasi jų pilyje. Makbetas, kankinamas abejonių, vis tiek įvykdo žudynes, o po to prasideda kruvinų įvykių grandinė. Jis nužudo Banquo, savo draugą, kurio sūnus Fleansas pagal pranašystę turėtų paveldėti sostą. Vėliau Makbetas grįžta pas raganas, kurios duoda naujas užuominas: jis nenukentės nuo jokio moters gimusio vyro, o jo valdžia baigsis tik tada, kai Birnamo miškas ateis į Dansinaną. Tai suteikia jam klaidingo saugumo jausmo.

Tačiau kaltė ir paranoja ima griauti Makbetą iš vidaus. Ledi Makbet, iš pradžių atrodžiusi stipri ir negailestinga, pradeda lunatikuoti, bandydama nusiplauti įsivaizduojamas kraujo dėmes nuo rankų – tai viena ikoniškiausių scenų. Pjesėje gausu vaiduoklių, haliucinacijų ir antgamtinių elementų, kurie sustiprina siaubo atmosferą. Galiausiai Makbetas žūsta mūšyje su Makdufu, kuris gimė per cezario pjūvį, tad nėra „moters gimęs”. Birnamo miškas „ateina” – kariai slepiasi po medžių šakomis. Sostas grįžta teisėtam paveldėtojui Malkolmui, Dankano sūnui. Visa tai užima penkis aktus, su monologais ir dialogais, kurie atskleidžia personažų vidinius konfliktus.

Personažai „Makbete” – tai ne plokšti herojai ar piktadariai, o sudėtingos asmenybės. Makbetas prasideda kaip garbingas karys, bet valdžios troškimas jį paverčia tironu. Jo garsusis monologas „Rytoj, ir rytoj, ir rytoj” rodo, kaip gyvenimas jam tampa beprasmiu, pilnu triukšmo ir įsiūčio, bet nieko nereiškiančiu. Ledi Makbet – ambicinga moteris, kuri meta iššūkį to meto lyčių stereotipams, prašydama dvasių atimti iš jos moteriškumą, kad galėtų veikti ryžtingai. Banquo – lojalus, bet įtarus, o jo vaiduoklis per banketą – vienas iš baisiausių momentų. Raganos, vadinamos „keistosiomis seserimis”, įkūnija likimą ir chaosą, jų kalba pilna mįslių ir dviprasmybių. Šekspyras naudoja jas, kad parodytų, kaip pranašystės gali būti interpretuojamos įvairiai, o žmogaus pasirinkimai lemia tragediją.

Temos pjesėje gausios ir universalios. Pagrindinė – ambicijos pavojai: kaip ji gali sunaikinti ne tik kitus, bet ir patį ambicingąjį. Likimas prieš laisvą valią – ar Makbetas buvo pasmerktas, ar pats pasirinko blogą kelią? Kaltė ir sąžinė vaizduojama per haliucinacijas ir nemigą, o valdžios korupcija – per kruvinus nusikaltimus. Šekspyras taip pat liečia lyčių vaidmenis, kai ledi Makbet manipuliuoja vyru, vadindama jį bailiu. Politinis kontekstas svarbus: pjesė parašyta Jokūbo I valdymo pradžioje, kai karalius domėjosi raganavimu (jis net parašė knygą apie demonologiją). Škotijos tema galbūt skirta pagerbti Jokūbą, kilusį iš Škotijos. Be to, „Makbetas” pilnas simbolių: kraujas reiškia kaltę, tamsa – blogį, o gamtos sutrikimai (audros, žemės drebėjimai) – moralinį chaosą.

Religinis kontekstas. „Makbeto” raganos ir antgamtiniai reiškiniai glaudžiai siejasi su to meto religine atmosfera. Jokūbas I parašė „Daemonologie” 1597 metais, kurioje tvirtino, kad raganos egzistuoja ir kelia grėsmę visuomenei. Šekspyras, kurdamas pjesę, pritaikė kūrinį prie karaliaus pažiūrų – raganos čia rodomos kaip tikros būtybės, pavojingos ir tarnaujančios velniui, o jų pranašystės veda personažus tiesiai į pražūtį. Bažnyčia tuo metu raganavimą laikė mirtina nuodėme, o kaltinimai dažnai baigdavosi teismu ir egzekucija. Pjesėje šis požiūris ryškus: raganos tampa blogio įrankiais, o jų įtaka skatina nusikaltimus prieš Dievo tvarką. Religinė simbolika čia stipri – kraujas žymi kaltę, tamsa slepia nuodėmę, o gamtos sutrikimai rodo Dievo pyktį ir bausmę už pažeistą harmoniją. Vėliau Bažnyčia interpretavo „Makbetą” kaip moralinę pamoką: valdžios siekis be Dievo baimės veda į žlugimą, o raganų klausymas prilygsta nuodėmei, kuri neišvengiamai baudžiama. Tai paverčia tragediją teologine alegorija, kur velnio galia susiduria su Dievo teisingumu, o žmogus tampa jų kovos lauku.

Šis kūrinys turėjo didžiulę įtaką kultūrai. Teatruose „Makbetas” statomas nuolat, nuo XVII amžiaus iki dabar. Žymūs pastatymai – Laurence’o Olivier’io 1955 metų filmas, Orsono Welleso 1948 metų versija ar Roman Polanski 1971 metų adaptacija, kuri pridėjo daugiau smurto. Operoje Giuseppe Verdi sukūrė „Macbeth” 1847 metais, o kine – Akira Kurosawa „Kraujo sostas” 1957 metais perkėlė siužetą į feodalinę Japoniją. Literatūroje įtaka matoma kūriniuose kaip Eugene’o O’Neillo „Gedulas tinka Elektrai” ar net šiuolaikiniuose romanuose kaip Jo Nesbø „Makbetas” iš „Hogarth Shakespeare” serijos. Lietuvių kultūroje „Makbetas” statytas Nacionaliniame dramos teatre, pavyzdžiui, Eimunto Nekrošiaus režisuotoje versijoje 1999 metais, kur panaudoti lietuviški mitai ir simboliai. Kritikai dažnai aptaria pjesę kaip valdžios kritiką, ypač totalitarinių režimų kontekste.

Kodėl „Makbetas” išlieka aktualus?

Nes jis kalba apie žmogaus prigimtį: troškimą kilti aukščiau, bet ir kritimą žemyn. Šekspyras meistriškai naudoja kalbą – jambinį pentametrą, aliteraciją ir metaforas – kad tekstas skambėtų gyvai. Pjesėje mažai humoro, bet daug įtampos, kuri laiko skaitytoją ar žiūrovą prie kėdės. Supersticijos aplink kūrinį – aktoriai vengia sakyti „Makbetas” teatre, vadindami jį „Škotijos pjese”, nes tariamai ji neša nelaimę. Tai kilę iš senų legendų apie nelaimingus atsitikimus per premjeras.

Ištraukos iš Makbeto

1. Raganos pradžioje (1 veiksmas, 1 scena):
   Kas gražu, tas bjauru, kas bjauru, tas gražu: Skleiskitės per rūką ir purviną orą. Tai nustato pjesės toną – pasaulis apverstas aukštyn kojom.
2. Makbeto haliucinacija su durklu (2 veiksmas, 1 scena):
   Ar tai durklas, kurį matau prieš save, Rankena į mano ranką? Ateik, leisk man tave sučiupti. Neturiu tavęs, o vis tiek matau tave dar. Makbetas kankinasi prieš nužudydamas karalių Dankaną.
3. Ledi Makbet ragina vyrą (1 veiksmas, 7 scena):
   Ateikite, dvasios, Kurios rūpinatės mirtingųjų mintimis, atimkite iš manęs moteriškumą čia, Ir pripildykite mane nuo viršugalvio iki kojų pirštų Baisiausio žiaurumo! Ji prašo stiprybės nusikaltimui.
4. Ledi Makbet lunatikuoja (5 veiksmas, 1 scena):
   Šalin, prakeikta dėme! Šalin, sakau! … Kas būtų pagalvojęs, kad senis turėjo tiek kraujo savyje? … Štai vis dar kraujo kvapas. Visi Arabijos kvepalai neišvalys šitos mažos rankos. Kaltė ją visiškai suėda.
5. Makbeto monologas po žmonos mirties (5 veiksmas, 5 scena):
   Rytoj, ir rytoj, ir rytoj, Šliaužia šituo menku tempu iš dienos į dieną Iki paskutinio užrašyto laiko skiemens, Ir visos mūsų vakarykštės dienos apšvietė kvailiams Kelią į dulkiną mirtį. Gesk, gesk, trumpa žvakė! Gyvenimas – tik vaikščiojantis šešėlis, prastas aktorius, Kuris puikuojasi ir nerimauja savo valandą ant scenos, O paskui jo nebegirdi: tai pasaka, Papasakota idioto, pilna triukšmo ir įsiūčio, Nieko nereiškianti. Vienas giliausių Šekspyro tekstų apie gyvenimo tuštumą.
6. Pabaiga, Makbeto mirtis (5 veiksmas, 8 scena):
   Pirmyn, Makdufai, Ir prakeiktas tas, kas pirmas sušuks: ‘Gana, laikyk!’ Makbetas stoja į paskutinį mūšį.
7. Raganos pranašystė Makbetui ir Banquui (1 veiksmas, 3 scena):
   Tu mažesnis už Banquą ir didesnis. Ne toks laimingas, bet laimingesnis. Tu karalių giminę pradėsi, nors pats nekaraliausi. Raganos uždega ambicijas ir lemia visą tragediją.
8. Makbeto laiškas žmonai ir jos reakcija (1 veiksmas, 5 scena):
   Jie mane sveikino Kodoro tanu – titulu, kuriuo dabar esu. … Ateikite, ateikite, mirties ir pragaro dvasios! Atimkite iš manęs pieną ir pripildykite tulžimi! Ledi Makbet ruošiasi veikti be gailesčio.
9. Makbetas po Dankano nužudymo (2 veiksmas, 2 scena):
   Kas čia per rankos? Ha! Jos man akis rauna! Ar visas Neptūno vandenynas nuplaus šitą kraują Nuo mano rankos? Ne, greičiau mano ranka Daugiaplakius vandenis nudažys raudonai. Kaltė pradeda graužti iš karto.
10. Banketo scena su Banquo vaiduokliu (3 veiksmas, 4 scena):
    Šalin iš mano akių! Tegul žemė tave praryja! Tavo kaulai be mėsos, kraujas šaltas, Akys be žvilgsnio į mane žiūri! Makbetas praranda savitvardą prieš svečius.
11. Raganos antrą kartą (4 veiksmas, 1 scena):
    Makbetas nebus nugalėtas, kol Birnamo miškas į Dansinano kalną neatžygiuos prieš jį. … Nė vienas moters gimęs žmogus Makbetui žalos nepadarys. Klaidingas saugumo jausmas, vedantis į pražūtį.
12. Makdufo reakcija į šeimos žūtį (4 veiksmas, 3 scena):
    Visi mano vaikai? … Visos mano mažos vištytės Ir jų motina vienu kruvinu smūgiu? Kerštas tampa neišvengiamas.
13. Ledi Makbet mirtis ir Makbeto reakcija (5 veiksmas, 5 scena, pradžia):
    Ji turėjo mirti anksčiau ar vėliau. Tam visada ateina laikas. Pradžia to garsiojo monologo apie gyvenimo tuštumą (jau minėto anksčiau).