Laiškas Titui (originalo kalba gr. Πρὸς Τίτον – Pros Titon, lotyniškai Epistola ad Titum) yra trečiasis ir trumpiausias iš vadinamųjų „ganytojiškųjų laiškų“ rinkinio (kartu su 1 ir 2 Timotiejui). Nors savo apimtimi jis nedidelis, šis raštas yra itin svarbus dėl jame pateiktų praktinių nurodymų, kaip formuoti krikščionišką bendruomenę pagoniškoje ir moralinių iššūkių kupinoje aplinkoje. Biblijos kanone jis žymimas santrumpa Tit.
Šio laiško autorius yra apaštalas Paulius, o adresatas – jo ištikimas bendradarbis ir palydovas Titas. Titas, skirtingai nei Timotiejus, buvo pagoniškos kilmės krikščionis, kuris lydėjo Paulių į Jeruzalės susirinkimą ir atliko svarbias diplomatines užduotis Korinte.
Laiškas parašytas maždaug 63–65 m. po Kr., tikėtina, iš Makedonijos arba Efezo, po to, kai Paulius buvo paleistas iš pirmojo įkalinimo Romoje. Veiksmo vieta – Kretos sala, kurioje Paulius paliko Titą, kad šis „sutvarkytų tai, kas buvo likę nebaigta“. Teksto pabaigoje taip pat minimi kiti asmenys: Artemas, Tichikas, teisininkas Zenas ir Apolas, kurie padeda suprasti platų ankstyvosios Bažnyčios logistikos tinklą.
Laiške Titui Paulius užfiksuoja keletą fundamentalių sprendimų, kurie padėjo pagrindus krikščioniškai institucijai ir etikai:
- Vyresniųjų (vyskupų) skyrimas: Pagrindinis Pauliaus sprendimas buvo nurodymas Titui paskirti „kiekviename mieste vyresniuosius“. Jis nusprendžia, kad Bažnyčios vadovas privalo būti nepriekaištingo elgesio: santūrus, teisingas, šventas, susivaldantis ir, svarbiausia, gebantis mokyti grynosios doktrinos bei paneigti prieštaraujančius. Tai buvo esminis žingsnis siekiant stabilizuoti jaunas bendruomenes Kretos saloje.
- Kova su vietiniais klaidingais mokymais: Kreta antikos laikais turėjo prastą reputaciją („Kretiečiai – amžini melagiai, pikti žvėrys, tingūs pilvai“). Paulius nusprendžia, kad Titas privalo griežtai sudrausti tuos, kurie skleidžia žydiškas pasakas ir žmonių išgalvotus priesakus, pabrėždamas, kad „tyriems viskas tyra“.
- Socialinių grupių etika: Paulius nusprendžia, kaip turi elgtis skirtingos bendruomenės grupės: seniai, senės, jaunos moterys, jauni vyrai ir vergai. Svarbiausias reikalavimas – kad jų gyvenimo būdas darytų garbę Dievo mokymui. Pavyzdžiui, vergai raginami būti klusnūs šeimininkams, kad krikščionybė nebūtų kaltinama maišto kurstymu, o vyresni krikščionys – būti pavyzdžiu jaunesniems.
Nors laiškas yra labai praktiškas, jame Paulius suformuluoja vieną gražiausių teologinių santraukų apie Dievo malonę (Tit 2, 11–14). Jis nusprendžia, kad išganinga Dievo malonė ne tik išgelbsti žmogų, bet ir moko jį atsižadėti bedievystės bei gyventi protingai ir teisingai šiame pasaulyje.
Čia pabrėžiamas esminis balansas: mes išgelbėti ne dėl savo teisybės darbų, o iš Dievo gailestingumo, tačiau tie, kurie įtikėjo, privalo stengtis pirmiauti gerais darbais. Tai buvo galutinis sprendimas krikščioniškoje etikoje: geri darbai nėra išganymo priežastis, bet jie yra būtinas išgelbėto gyvenimo rezultatas.
Laiškas Titui
Įžanga Paulius, Dievo tarnas ir Jėzaus Kristaus apaštalas, kad vestų Dievo išrinktuosius į tikėjimą bei teisingo maldingumo pažinimą su viltimi pasiekti amžinąjį gyvenimą, – kurį tiesakalbis Dievas pažadėjo prieš amžinuosius laikus, o atėjus nustatytam metui, apreiškė savo žodį, man patikėtą skelbti Gelbėtojo Dievo valia, – Titui, tikram sūnui bendrame tikėjime: malonė ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir mūsų Gelbėtojo Kristaus Jėzaus!
Vyresniųjų paskyrimas Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas buvo likę nesutvarkyta, ir paskirtum kiekvienam miestui vyresniuosius, laikydamasis mano nurodymų: jei kas yra be priekaištų, vieną kartą vedęs, turįs tikinčius vaikus, kurie nekaltinami palaidu gyvenimu ar neklusnumu. Juk vyskupas, kaip Dievo reikalų prievaizdas, turi būti nepeiktinas: ne savavaliautojas, ne pikčiurna, ne girtuoklis, ne kivirčius, ne gobšuolis, bet svetingas, trokštantis gero, santūrus, teisingas, šventas, susitvardąs, tvirtai laikąsis tikrojo mokymo, kad, dėstydamas sveiką mokslą, sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešgynas.
Kova su klaidomis Nes daugel yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgavikų, ypač iš apipjaustytųjų. Juos reikia nutildyti, nes jie apverčia aukštyn kojomis ištisas šeimynas, mokydami, kas nedera, dėl gėdingo pelno. Vienas iš jų, jų pačių pranašas, yra pasakęs: „Kretiečiai visuomet melagiai, pikti žvėrys, tingūs pilvai”.
Teisingai pasakyta! Todėl bark juos griežtai, kad laikytųsi sveiko tikėjimo, nekreipdami dėmesio į žydų pasakas ir tiesos nepaisančių žmonių priesakus. Tyriems viskas tyra, o susitepusiems ir neištikimiems nieko nėra tyro, net ir jų protas bei sąžinė suteršti. Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais jo išsigina: jie pasibjaurėtini, maištingi, netikę jokiam geram darbui.
Įvairių luomų pareigos O tu kalbėk, kas sutinka su sveiku mokslu: kad seniai būtų blaivūs, garbingi, santūrūs, sveiko tikėjimo, tikros meilės ir kantrybės. Taip pat kad senos moterys elgtųsi, kaip reikalauja maldingumas, – neapkalbinėtų, negirtuokliautų, mokytų gero, skatintų jaunąsias mylėti savo vyrus ir vaikus, būti santūrias, skaisčias, rūpestingas šeimininkes, geras, klusnias savo vyrams, – kad dėl jų nebūtų šmeižiamas Dievo žodis. Taip pat jaunuosius ragink, kad būtų santūrūs. Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, rimtumą, sveiką ir be priekaištų mokslą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie mus pasakyti nieko blogo. Kalbėk, kad vergai būtų visur kur klusnūs savo šeimininkams, stengtųsi jiems įtikti ir neprieštarauti, kad nevogtų, bet parodytų gražią visokeriopą ištikimybę, kad visa kuo puoštų mūsų Gelbėtojo Dievo mokymą.
Palaimintoji viltis Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams.
Taip kalbėk, ragink, bark kuo rimčiau. Niekas tenedrįsta tavęs niekinti!
Tikinčiųjų priedermės Primink jiems, kad lenktųsi ir būtų klusnūs viršininkams ir vyresnybei, kad būtų pasiryžę kiekvienam geram darbui, nieko neapkalbinėtų, nesikivirčytų, būtų romūs, visiems žmonėms rodytų meilumą. Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, paklydėliai, vergaujantys įvairiems įnoriams ir malonumams, stūmėme dienas blogybėje ir pavyde, buvome patys verti neapykantos ir vieni kitų nekentėme. Bet kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais.
Nurodymai Titui Tai tikras žodis. Ir aš noriu, kad tu pabrėžtinai mokytum šių dalykų, kad patikėjusieji Dievu rūpintųsi pirmauti gerais darbais. Tai gera ir naudinga žmonėms.
Venk paikų klausimų, kilmės sąrašų, ginčų ir vaidų dėl įstatymo, – visa tai nereikalinga ir tuščia. Atskalūno, vieną kitą kartą įspėjęs, saugokis, žinodamas, jog jis nukrypėlis ir nusidėjėlis, savo paties nuosprendžiu pasmerktas.
Laiško pabaiga Kai nusiųsiu pas tave Artemą ar Tichiką, paskubėk atvykti pas mane į Nikopolį; mat esu nutaręs ten žiemoti. Teisininką Zeną ir Apolą išleisk į kelionę atgal gerai aprūpintus, kad jiems nieko netrūktų. Tesimoko ir mūsiškiai pirmauti gerais darbais būtiniems reikalams, kad neliktų bevaisiai.
Tave sveikina visi esantys su manimi. Pasveikink tuos, kurie myli mus tikėjime.
Malonė su jumis visais!