Libertinizmas (iš lot. libertinus – „laisvasis“, „atleistinis vergas“) – tai pažiūra, kad žmogus yra visiškai laisvas nuo bet kokių moralinių, religinių ar socialinių apribojimų, ypač seksualinėje srityje. Trumpai: „Man niekas negali nurodinėti, ką daryti su savo kūnu ir geismais.“
Libertinizmas buvo filosofinė provokacija, socialinis eksperimentas. Senovės miestų gyventojai, pavyzdžiui, Korinte ar Aleksandrijoje, matė, kaip radikali laisvė gali keisti bendruomenių gyvenimą: puotos, orgijos ir erotiniai ritualai tapo asmeninių geismų išraiška, politiniu bei kultūriniu pasipriešinimu tradicinėms normoms. Filosofai ir gnostikai teigė, kad „kūno patyrimas“ – būtina sielos išsilaisvinimo dalis, o moralės ribos – iliuzija, kurią reikia pralaužti. Toks požiūris įtaką turėjo krikščionių kritikai ir vėlesnius renesanso bei šviesmečio mąstytojus, kurie libertinizmą matė kaip intelektualinę provokaciją: išlaisvinti protą nuo dogmų ir tyrinėti žmogaus prigimtį be apribojimų. Tačiau, kaip rodo Paulius, laisvė, kuri nepaisoma atsakomybės, gali paversti žmogų savo geismų vergą, todėl tikra laisvė reikalauja subalansuoti malonumą ir moralinę atsakomybę.
Libertinizmas nebuvo tik „daug sekso“. Tai buvo filosofija:
- „Kūnas – tik apvalkalas, siela – viskas. Tad ką darai kūnu, nesvarbu.“
- „Jei Dievas atleido visas nuodėmes, tai galima daryti viską.“
- „Tikėjimas išlaisvina iš Įstatymo – vadinasi, ir iš moralės.“
Tokį požiūrį matome jau I–II a. krikščionybės aplinkoje:
- kai kurie gnostikai (ypač karpokratiečiai) mokė, kad žmogus turi išbandyti visas įmanomas nuodėmes, kad siela „išsemtų“ kūno geismus ir taptų laisva,
- Korinte dalis krikščionių ėjo į Afroditės puotas ir sakė: „Viskas man leista“ (1 Kor 6,12),
- Romoje ir Aleksandrijoje atsirado grupių, kurios per „meilės puotas“ (agapes) pavertė orgijomis.
Paulius į tai atsakė labai griežtai:
„Viskas man leista“ – taip, bet ne viskas naudinga.
„Viskas man leista“ – taip, bet aš nepasiduosiu jokiai vergovei“ (1 Kor 6,12).
Ir dar: „Arba nemanote, kad neteisingieji nepaveldės Dievo karalystės? Nesiduokite apgaunami! Nei paleistuvių, nei stabmeldžių, nei svetimautojų… nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6,9–10).
Libertinizmas vėlesniais amžiais
- Viduramžiais – „laisvosios dvasios“ brolija ir seserija (Prancūzija, XIII a.), kurie sakė, kad tobulas žmogus nebegali nusidėti.
- XVII–XVIII a. – prancūzų libertinai (markizas de Sade, Voltaire’o aplinkoje) – atviras seksualinis hedonizmas ir moralės niekinimas.
- Šiandien – dažnai vadinama „seksualine revoliucija“ arba „jei abu suaugę ir sutinka, viskas galima“.
Kodėl Bažnyčia visada sakė „ne“
Libertinizmas skamba kaip laisvė, bet iš tikrųjų paverčia žmogų geismo vergu.
Krikščionybė sako: tikra laisvė – ne daryti viską, ką nori kūnas, o mokėti pasakyti „ne“ tam, kas žlugdo mane ir kitą.
Paulius: „Jūs buvote pašaukti laisvei, broliai! Tiktai tos laisvės nepaverskite proga kūnui“ (Gal 5,13).