Efezas – originalus miesto vardas – graikų kalba Ἔφεσος (Éphesos), kilęs iš hetitų-luwiečių kalbos Apasa(s) arba Apaša(s) – „vėlesnis miestas“ arba „miestas prie jūros“. Tai buvo vienas didžiausių ir turtingiausių senovės pasaulio miestų, stovėjęs dabartinės Turkijos vakaruose, prie Kajos upės žiočių, vos 3 km nuo Egėjo jūros.
Septyni jaunuoliai
Legenda apie Septynis miegstančius jaunuolius yra viena žinomiausių ankstyvosios krikščionybės pasakų apie tikėjimo ištikimybę ir Dievo galybę. Pagal pasakojimą, II a. pab. septyni jaunuoliai, bijodami Romos imperatoriaus persekiojimų dėl krikščionybės, pasislėpė oloje netoli Efezo. Ten jie užmigo, o jų olos įėjimas buvo užtvertas. Laikas ten tarsi sustojo: jaunuoliai prabudo tik IV a., kai imperatorius Teodosijus II jau valdė imperiją. Šis stebuklas, kuomet miegantys jaunuoliai atsigavo po šimtmečių, buvo interpretuojamas kaip Dievo galios ir prisikėlimo simbolis. Legenda tapo labai populiari tiek krikščionių, tiek musulmonų tradicijose, o jų vardai įvairiuose šaltiniuose skiriasi.
Septyni stebuklai ir septyni miegantys jaunuoliai
Efezas garsėjo vienu iš septynių pasaulio stebuklų – milžiniška Artemidės šventykla (Artemision), kurią graikai laikė keturis kartus didesne už Atėnų Partenoną. Šventykla buvo pastatyta apie 550 m. pr. Kr., sudeginta 356 m. pr. Kr. (tą pačią naktį, kai gimė Aleksandras Didysis), o vėliau atstatyta dar prabangiau. Joje stovėjo juodo akmens Artemidės statula su daugybe krūtų – senovinis vaisingumo simbolis. Šventykla turėjo teisę į prieglobstį (asylia): nusikaltėlis, įbėgęs į jos teritoriją, buvo neliečiamas. Čia tarnavo šimtai šventikų, šventikių ir mergelių, bet – svarbu – Efezo Artemidės kultas nebuvo susijęs su ritualine prostitucija (skirtingai nei Korinte).
Miestas buvo turtingas dėl uosto, prekybos kelio į Aziją ir sidabro dirbinių (garsėjo sidabrinėmis Artemidės šventyklėlėmis-suvenyrais). Apaštalų darbų knygoje minimas sidabrakalys Demetrijas, kuris kėlė maištą prieš Paulių, nes „dėl šito kelio mažėja mūsų pelnas iš Artemidės šventyklėlių“ (Apd 19,23–41).
Paulius ir didysis maištas
Paulius Efeze praleido ilgiausią laiką iš visų savo misijų – apie trejus metus (53–56 m. po Kr.).
Jis kasdien mokė Tirano mokykloje, gydė ligonius, išvarinėjo demonus – „net nuo jo kūno nuimtos skepetos ir prijuostės nešamos ligoniams, ir ligos pasitraukdavo“ (Apd 19,12).
Rezultatas – masinis atsivertimas ir pagoniškų knygų deginimas už 50 000 sidabrinių drachmų.
O tada kilo „didysis sujudimas dėl Kelio“: sidabrakaliai, bijodami bankroto, sukurstė minią šaukti dvi valandas: „Didelė yra efeziečių Artemidė!“ Paulių vos išgelbėjo miesto raštininkas.
Laiškai ir apaštalas Jonas
Efeziečiams laiškas (Ef) – vienas gražiausių Pauliaus tekstų apie Bažnyčią kaip Kristaus kūną.
Tradicija sako, kad vėliau Efeze gyveno apaštalas Jonas su Jėzaus motina Marija (namas ant Bulbul kalno tebestovi).
Ten pat mirė ir palaidota Mergelė Marija (pagal katalikų ir stačiatikių tradiciją).
Uostas
Uostas užako 7 a. dėl žemės drebėjimų ir upės nuosėdų. Miestas nyko, kol liko tik griuvėsiai.
Šiandien Selčuko apylinkėse stovi didžiausias iškastas romėnų miestas pasaulyje: Celso biblioteka, Didysis teatras (24 000 vietų), Hadriano šventykla, viešieji tualetai ir net viešnamis su reklaminiu užrašu „Čia malonumas“.
Efezas – miestas, kuriame:
- Artemidė pralaimėjo Jėzui,
- sidabrakaliai pralaimėjo evangelijai,
- o septyni jaunuoliai priminė visiems, kad mirtis miega tik laikinai.
Šiandien turistai vaikšto tomis pačiomis marmuro gatvėmis, kuriomis vaikščiojo Paulius, Jonas ir, galbūt, pati Marija.