Korintas stovėjo ant siauro sąsiaurio, vėliau pavadinto Korinto vardu, tarp Peloponeso pusiasalio ir žemyninės Graikijos. Miestas valdė du uostus: Lechejaus į vakarus, prie Korinto įlankos, ir Kenchrejų į rytus, prie Saroniko įlankos. Čia susikryžiavo sausumos ir jūros keliai, tad Korintas tapo prekybos mazgu, kur pirkliai iš visos Viduržemio jūros regiono gabeno prekes, o miesto iždas pildėsi iš muitų ir laivų vilkimo per sausumą. Romėnai, valdę miestą nuo 146 m. pr. Kr., dar labiau sustiprino jo svarbą, o 44 m. pr. Kr. Julijus Cezaris atstatė jį kaip romėnų koloniją, pritraukdamas naujakurius iš įvairių provincijų.
Aukščiausioje miesto dalyje, ant Akrokorinto kalvos, stovėjo Afroditės šventykla – viena žymiausių Graikijoje. Senovės autoriai, tokie kaip Strabonas, minėjo, kad joje tarnavo šimtai ar net tūkstantis šventyklos vergų, daugiausia moterų, kurios dalyvavo ritualuose, susijusiuose su deivės garbinimu. Šie ritualai apėmė seksualinius santykius, kurie buvo laikomi būdu užtikrinti derlių, vaisingumą ir miesto gerovę, nors daugelis istorikų dabar diskutuoja, kiek tai buvo plačiai paplitusi praktika, o kiek – perdėta legenda. Korintas dėl to įgijo prastą reputaciją: graikų kalboje atsirado išsireiškimas „korintietiškai gyventi“, reiškiantis palaidą, geismų kupiną gyvenimą. Miesto gatvės ir aikštės buvo pilnos lošimo namų, viešnamių ir teatro vaidinimų, o įvairios tautos atsinešė savo dievus – nuo egiptiečių Izidės iki frygų Kibeles, su jos ekstatiškais ritualais.
Maždaug 51–52 m. po Kr. į Korintą atvyko apaštalas Paulius. Jis gyveno pas Akvilą ir Priskilę, dirbo palapinių siuvėju, o laisvu laiku ėjo į sinagogą ir miesto aikštes skelbti evangelijos. Per pusantrų metų susibūrė krikščionių bendruomenė, apėmusi tiek žydus, tiek pagonis – jūreivius, prekeivius, vergus ir net sinagogos vyresnįjį Krisapą. Tačiau miesto papročiai greitai prasiskverbė ir į ją.
Pirmajame laiške korintiečiams Paulius mini konkrečią situaciją: vienas vyras gyveno su tėvo žmona ir tuo netgi didžiavosi, kas buvo laikoma kraujomaiša ir sukėlė skandalą bendruomenėje (1 Kor 5,1). Kiti krikščionys vis dar lankydavosi pagoniškose šventyklose, valgydavo ten aukotą mėsą ir galbūt dalyvaudavo ritualuose. Susirinkimuose kilo ginčai dėl dvasinių dovanų – kas kalba liežuviais, kas pranašauja, o viskas vykdavo chaotiškai. Viešpaties vakarienė virsdavo netvarka: turtingesni ateidavo iš anksto pavalgę ir išgėrę, o vergai likdavo alkani.
Paulius rašė jiems iš Efeso ir vėliau iš Makedonijos, ragindamas laikytis skaistumo ir vienybės. Viename skyriuje jis aiškiai sako: „Kūnas nėra ištvirkimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui“ (1 Kor 6,13–20), pabrėždamas, kad kūnas yra Šventosios Dvasios šventykla, todėl negali būti teršiamas geismu ar prostitucija. Jis reikalavo bėgti nuo ištvirkimo ir atmesti senus papročius, net jei jie buvo miesto norma.
Korintas išliko svarbus prekybos ir kultūros centru iki 267 m. po Kr., kai jį nusiaubė herulų gentys, bet vėliau vėl atsigavo. Miesto istorija tapo pavyzdžiu, kaip tikėjimas susiduria su aplinka, kur geismas ir malonumai yra kasdienybė. Pauliaus laiškai rodo, kad bendruomenė turėjo atsisakyti to, kas viliojo, ir gyventi pagal naują moralę, net jei tai reiškė konfliktą su miestu. Korintas primena, kad tikėjimas visada susiduria su pagundomis, o išbandymas – gebėjimas joms atsispirti.