Moabas buvo senovinė šalis rytinėje Negyvosios jūros pusėje, dabartinės Jordanijos teritorijoje. Tai kalnuota, derlinga žemė, garsėjusi savo slėniais, ganyklomis ir vynuogynais. Moabo žmonės kilę iš Loto palikuonių: po Sodomos ir Gomoros sunaikinimo Loto dukterys, bijodamos likti be palikuonių, sugulė su savo tėvu. Iš vyresniosios dukters gimė sūnus Moabas, tapęs moabitų protėviu. Ši kilmė jau nuo pradžių suteikė Moabui kontraversišką reputaciją — tauta gimusi iš kraujomaišos.
Moabo santykiai su Izraeliu
Moabas dažnai buvo Izraelio kaimynas ir priešininkas.
- Kai izraelitai klajojo dykumoje, Moabo karalius Balakas bijojo jų gausos ir pasikvietė pranašą Bileamą, kad prakeiktų Izraelį. Tačiau Dievas neleido Bileamui prakeikti, ir jis vietoj to palaimino Izraelį.
- Nepaisant to, Moabo moterys sugundė izraelitus į seksualinį palaidumą ir stabmeldystę, kviesdamos juos aukoti Moabo dievui Baal-Peor. Tai sukėlė Dievo pyktį, ir daugelis izraelitų žuvo dėl šios nuodėmės.
Moabas tapo simboliu pagundos, kur geismas ir stabmeldystė vedė į pražūtį.
Moabo žmonės garbino dievą Kemošą, kurį laikė karo ir vaisingumo dievu. Jam aukodavo ne tik gyvulius, bet ir žmones. Biblijoje minimas atvejis, kai Moabo karalius Meshas, spaudžiamas karo, paaukojo savo pirmagimį sūnų ant miesto sienos, kad palenktų dievą Kemošą. Tokie ritualai parodė, kad Moabo religija buvo persmelkta kraujo ir geismo, o jų aukojimo praktikos tapo Izraelio pranašų pasmerkimo objektu.
Moabas turėjo savo miestus ir tvirtoves, iš kurių garsiausi buvo Dibonas, Nebo ir Kir-Haresetas. Karaliai valdė šią žemę, dažnai kariaudami su Izraeliu. Kartais Moabas buvo Izraelio pavaldinys, bet vėliau sukildavo. Karaliaus Dovydo laikais Moabas buvo nugalėtas, o dalis gyventojų tapo vergais. Tačiau Moabas išliko kaip nuolatinė grėsmė, kartais sąjungininkas, kartais priešas.
Moabo moterys
Moabo moterys Biblijoje dažnai minimos kaip gražios, bet pavojingos. Jos sugundė izraelitus į palaidumą, bet kartu kai kurios tapo išskirtinėmis figūromis.
- Rūta, moabitė, tapo išimtimi: ji prisijungė prie Izraelio, sekė savo anytą Noemę ir galiausiai tapo karaliaus Dovydo prosenelė. Rūtos istorija parodė, kad net iš Moabo, prakeiktos tautos, gali kilti palaiminimas.
Pranašų žodžiai
Pranašai dažnai kalbėjo prieš Moabą. Izaijas, Jeremijas ir Ezekielis pranašavo Moabo žlugimą dėl jo išdidumo, stabmeldystės ir ištvirkimo. Moabas buvo vadinamas „puikybės šalimi“, kur žmonės pasitikėjo savo tvirtovėmis ir dievais, bet galiausiai turėjo patirti Dievo teismą.
Naujajame Testamente Moabas nebeminimas kaip politinė jėga, bet jo vardas išliko kaip simbolis. Jis reiškė pagundą, geismą, stabmeldystę ir išdidumą. Moabo istorija tapo pamoka Izraeliui ir visiems tikintiesiems: net graži ir derlinga žemė gali būti pražūtinga, jei joje viešpatauja geismas ir stabai.
Moabas buvo šalis, gimusi iš kontraversiškos kilmės, gyvenusi tarp kalnų ir slėnių, bet nuolat viliojusi Izraelį į nuodėmę. Jo žmonės garbino Kemošą, aukodavo vaikus, rengdavo ritualus, kurie jungė kraują ir seksą. Moabas buvo ir priešas, ir pagunda, ir pamoka. Tik Rūtos istorija parodė, kad net iš Moabo gali kilti palaiminimas, jei žmogus pasirenka tikrąjį Dievą.
Įdomu tai, kad moabitai garbino dievą Kemošą, kuriam, kaip manoma, aukodavo net savo vaikus. Biblijoje minimas Moabo karalius Meša, kuris per apgultį paaukojo savo įpėdinį, tikėdamasis dievybės malonės. Šis kraupus ritualas rodo, kokia gili buvo jų baimė ir atsidavimas savo dievui. Taip pat išliko garsusis Mešos akmuo, kuriame karalius savo versija aprašo pergales prieš Izraelį. Tai vienas iš nedaugelio archeologinių radinių, patvirtinančių Biblijos įvykius iš kitos pusės. Moabas mums primena, kad net iš sudėtingos praeities gali išaugti didi šventumo istorija, o Dievo malonė peržengia visas tautines ribas.