Abšalomas (hebrajiškai אַבְשָׁלוֹם, ’Avšālôm). „Tėvo ramybė“ arba „Tėvo taika“. Tragiškiausia, ką Biblija gali pasakyti apie vardą: jis tapo karo, kraujo ir didžiausios Dovydo širdies žaizdos simboliu.
Grožio karalius be karūnos
Abšalomas buvo trečiasis Dovydo sūnus, gimęs Gesūre karalaitei Maachai.
Apie jo išvaizdą Biblija kalba kaip niekam kitam:
„Visame Izraelyje nebuvo vyro taip giriamo už grožį kaip Abšalomas. Nuo padų iki viršugalvio jis neturėjo jokio trūkumo“ (2 Sam 3,3; 14,25).
Jo plaukai buvo legendiniai – kasmet kirpdamasis nukirpdavo apie 2–3 kg (2 Sam 14,26). Žmonės jį mylėjo vien už tai, kad pamatydavo.
Bet grožis buvo tik apvalkalas. Viduje kunkuliavo ugnis.
Kelias į maištą
- Kerštas už seserį
Vyresnysis brolis Amnonas išprievartavo jų seserį Tamarą (kitą Tamarą!).
Dovydas nieko nedarė – tik supyko, bet nenubaudė.
Abšalomas dvejus metus tylėjo, tada pakvietė Amnoną į avikirpę ir įsakė tarnams nužudyti jį (2 Sam 13). - Tremtis ir sugrįžimas
Pabėgo pas uošvį į Gesūrą trejiems metams.
Joabas (Dovydo kariuomenės vadas) išrūpino sugrįžimą, bet Dovydas dvejus metus neleido jam rodytis akyse.
Galiausiai susitaikė – bet per vėlu. Žaizda jau buvo užkrėsta. - „Teisingumo angelas“
Abšalomas pradėjo viešą kampaniją:
- stovėdavo prie miesto vartų,
- kiekvienam besiskundžiančiam sakydavo: „O, kad aš būčiau teisėjas! Aš padaryčiau tau teisingumą!“
- bučiuodavo ir apkabindavo žmones.
„Taip jis vogė Izraelio širdis“ (2 Sam 15,6).
- Sukilimas
Hebrone pasiskelbė karaliumi.
Dovydas pabėgo iš Jeruzalės basas, užsidengęs galvą.
Abšalomas įžengė į miestą ir, Achitofelio patarimu, viešai išniekino tėvo suguloves ant stogo – simboliškai perėmė karalystę (2 Sam 16,22).
Mirtis miške
Dovydas davė įsakymą kariuomenei: „Būkite švelnūs su jaunuoju Abšalomu!“
Mūšis vyko Efraimo miške. Abšalomas jojo mulu bėgo, plaukai įsipainiojo į ąžuolo šakas, mulas nubėgo toliau – jis liko kabėti ore.
Joabas (tas pats, kuris grąžino jį iš tremties) atėjo ir įsmeigė tris strėles į širdin, o dešimt ginklanešių pribaigė (2 Sam 18,9–15).
Dovydas laukė žinių. Kai atbėgo pasiuntinys, karalius klausė tik vieno:
„Ar jaunuoliui Abšalomui nieko bloga?“
Išgirdęs mirtį, suklupo ir sušuko žodžiais, kurie skamba per visus amžius:
„Mano sūnau Abšalome! Mano sūnau, mano sūnau Abšalome! O, kad aš būčiau miręs vietoj tavęs! Abšalome, mano sūnau, mano sūnau!“ (2 Sam 19,1 / hebr. 18,33).
Joabas turėjo jį sudrausminti: „Tu šiandien parodei, kad tarsi nekenčiąs tų, kurie tave myli, ir mylįs tuos, kurie tavęs nekenčia.“
Palaidojimas ir atmintis
Abšalomas dar gyvas būdamas buvo pasistatęs paminklą Karaliaus slėnyje, nes sakydamas: „Neturiu sūnaus, kuris išlaikytų mano vardą.“
Ten jį ir palaidojo – įmetė į duobę ir užvertė akmenimis (2 Sam 18,17–18).
Tas paminklas (vadinamas „Abšalomo ranka“) stovėjo Jeruzalėje iki romėnų laikų; žydai ir šiandien meta į jį akmenis.
Kodėl Abšalomas lieka neužmirštas
- Grožis + ambicija + kerštas = sprogstamiausias mišinys Biblijoje.
- Jis vienintelis Dovydo sūnus, kuris vos nenukovė tėvo ir vos netapo karaliumi.
- Jo mirtis – vienintelis kartas, kai Dovydas verkia ne dėl savęs, o dėl vaiko.
- Psalmė 3 („Viešpatie, kaip padaugėjo mano priešų…“) parašyta būtent bėgant nuo Abšalomo.
Abšalomas – „Tėvo ramybė“, kuris tapo didžiausiu tėvo skausmu.
Karalius be karūnos, gražiausias vyras Izraelyje, kabantis ant plaukų tarp dangaus ir žemės, su trimis strėlėmis širdyje ir tėvo rauda ausyse.