Eliezeris iš Damasko – vienas iš tų Biblijos veikėjų, apie kuriuos parašyta vos keliolika eilučių, bet kurios eilutės sveria daugiau nei ištisi skyriai apie karus ir karalius. Jis nebuvo pranašas, ne darė stebuklų, ne girdėjo balsų iš dangaus. Jis buvo paprastas tarnas, Abraomo namų ūkio „generalinis direktorius“, žmogus, kuriam patriarchas patikėjo viską, ką turėjo. Ir būtent jis tapo tuo, per kurį Dievas ištesėjo pažadą dėl palikuonių.
Hebrajiškai vardas rašomas אֱלִיעֶזֶר (’Eli‘ezer). Sudėtis paprasta ir galinga:
אֵל (El) – Dievas
עֶזֶר (‘ezer) – pagalba
→ „Dievas yra mano pagalba“ arba „Dievas padeda“.
Toks vardas tuo metu buvo labai dažnas (panašiai kaip dabar „Dovydas“ ar „Danielius“), bet Eliezeriui iš Damasko jis tiko kaip niekam kitam: visas jo gyvenimas buvo gryna Dievo pagalba, tik ne per žaibus ir ugnį, o per ramius, tiksliai atliktus žingsnius.
Kas jis toks ir iš kur kilo
Eliezeris minimas tik Pradžios knygoje, daugiausia 15 ir 24 skyriuose. Jis buvo kilęs iš Damasko – didelio prekybinio miesto šiaurės rytų Sirijoje, tad greičiausiai ne semitas pagal kilmę, o gal net hetitas ar aramėjas. Abraomas jį vadina:
„Eliezeris iš Damasko“ (Pr 15,2)
ir dar:
„mano namų valdytojas“ (hebr. „ben mešiq beti“ – pažodžiui „mano namų sūnus“, t. y. tas, kuris valdo viską po manimi).
Pradžios 15,2–3 Abraomas skundžiasi Dievui, kad neturi įpėdinio, ir sako:
„Štai tu nedavei man palikuonių, tad mano namų tarnas („ben mešiq beti“) – Eliezeris iš Damasko – bus mano įpėdinis.“
Tai reiškia, kad tuo metu Eliezeris buvo ne šiaip tarnas – jis buvo teisėtas įpėdinis pagal tuometinę teisę. Jei Abraomas būtų miręs be sūnaus, visas turtas, palaiminimas ir pažadas būtų atitekęs šitam svetimšaliui iš Damasko. Bet Dievas pasakė „ne“ – įpėdinis gims iš tavo paties kūno. Vis dėlto Eliezeris liko ištikimas net ir tada, kai prarado „paveldėjimo akcijas“.
Didžioji misija – ieškoti žmonos Izaokui
Tikroji Eliezero šlovė – Pradžios 24 skyrius, ilgiausias vientisas pasakojimas visoje Pradžios knygoje (67 eilutės!), ir visas jis apie tarną. Abraomas jau senas, Izaokas – apie 40 metų, bet dar nevedęs. Patriarchas prisiekina Eliezerį:
„Dėk ranką po mano šlaunimi… ir prisiek Viešpačiu, dangaus ir žemės Dievu, kad neimsime žmonos mano sūnui iš Kanaano dukterų… bet eisi į mano kraštą, pas mano gimines ir parinksi žmoną mano sūnui Izaokui“ (Pr 24,2–4).
Eliezeris priima priesaiką, pasiima 10 kupranugarių, pilnus nešulius brangių dovanų ir iškeliauja į Nahoro miestą Mesopotamijoje (dabartinė pietryčių Turkija). Atvykęs prie šulinio vakare, kai merginos eina semti vandens, jis meldžiasi – pirmą kartą Biblijoje užrašyta asmeninė malda ne patriarcho lūpomis:
„Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, duok man šiandien pasisekti ir parodyk ištikimą meilę mano valdovui Abraomui. Štai aš stoviu prie vandens šaltinio… tegul mergaitė, kuriai tarsiu: ‘Palenk ąsotį, aš atsigersiu’, ir ji atsakys: ‘Gerk, ir kupranugarius aš pagirdysiu’, – tegul toji būna ta, kurią tu paskyrei savo tarnui Izaokui“ (Pr 24,12–14).
Dar nespėjęs baigti kalbėti, prieina Rebeka, padaro tiksliai taip, kaip jis prašė. Eliezeris tylomis stebi, ar tai Viešpats davė sėkmę (24,21). Tik įsitikinęs, uždeda jai auksinį žiedą ir apyrankes. Vėliau, kai viskas išsisprendžia, jis sako Rebekos šeimai:
„Aš esu Abraomo tarnas… Viešpats labai laimino mano valdovą… O aš, atėjęs prie šaltinio, tariau: Viešpatie… Ir štai Rebeka išėjo… ir padarė viską taip, kaip buvau prašęs. Todėl dabar žinau, kad Viešpats parodė ištikimą meilę mano valdovui“ (24,34–48).
Rebeka sutinka keliauti. Eliezeris nesitrainioja nė dienos – kitą rytą jau keliauja atgal. Kai pagaliau parveda Rebeką ir Izaokas ją pamato, rašoma trumpai:
„Izaokas vedė Rebeką… ir ją pamilo“ (24,67). Misija įvykdyta be priekaištų.
Kodėl jis toks svarbus, nors ir „tik tarnas“
- Jis – pirmasis Biblijoje užrašytas žmogus, kuris meldžiasi konkrečiu prašymu ir gauna tikslų atsakymą dar nebaigęs kalbėti.
- Jis vykdo viską iki smulkmenų, niekada nepasako „aš geriau žinau“.
- Jis yra tarpininkas, per kurį Dievas tęsia pažadą Abraomui – juk be Rebekos nebūtų Jokūbo, be Jokūbo – Izraelio.
- Jis niekada neieško savo garbės: kai Labano šeima siūlo dar pabūti 10 dienų, jis atsako: „Nebūkite man kliūtimi, nes Viešpats davė sėkmę mano kelionei“ (24,56).
- Net jo vardas „Dievas padeda“ tampa programa: visur, kur jis eina, Dievas tikrai padeda, tik ne per triukšmą, o per jo ištikimybę ir tvarkingumą.
Po 24 skyriaus Eliezeris daugiau neminimas. Jokios mirties scenos, jokio palaiminimo, jokių žodžių „ir jis mirė būdamas tokio ir tokio amžiaus“. Tiesiog dingsta iš teksto, kaip ir turi dingti geras valdytojas – padarė darbą ir pasitraukė į šešėlį.
Rabiniškoje tradicijoje sakoma, kad jis buvo tas pats tarnas, kuris kariavo su Abraomu gelbėdamas Lotą (Pr 14), ir kad vėliau tapo mokytoju Rebekos sūnums. Bet Biblija tyli. Tyli gražiai. Nes Eliezeris iš Damasko yra vienas iš tų retų veikėjų, apie kurį pakanka pasakyti: jis buvo ištikimas, ir to užteko, kad per jį ateitų visas Izraelis.