Induizmo filosofijoje, ypač Upanišadose (VIII–V a. pr. Kr.), viena iš giliausių alegorijų yra „Upė ir vandenynas“. Ji pasitelkiama aiškinant žmogaus sielos santykį su aukščiausia tikrove – Brahmanu. Sanskritu: dažnai vartojamas vaizdinys nadī-samudra („upės ir vandenynas“). Angliškai: Rivers flowing into the ocean (Upės teka į vandenyną).
Upės teka iš įvairių šaltinių, turi savo vardus, formas ir kryptis. Tačiau pasiekusios vandenyną jos praranda savo atskirus pavadinimus ir susilieja į vieną visumą. Taip ir žmogaus siela (ātman), pasiekusi galutinę išmintį ir išsilaisvinimą, susilieja su Brahmanu, prarasdama individualią tapatybę.
Ši alegorija yra vienas iš kertinių induizmo vaizdinių, padedančių suprasti, kad žmogaus gyvenimo kelias baigiasi ne individualiame išlikime, o susiliejime su dieviškąja visuma.
Upės teka į vandenyną
Senovėje vienas jaunas brahmanas vardu Švetaketu baigė mokslus pas garsų guru ir grįžo namo išdidus kaip povas. Tėvas Aruni, pamatęs sūnų, tarė:
– Išmokai viską, ką gali išmokyti žodžiai. Dabar išmokyk vieną dalyką, kurio neišmokys jokia knyga.
Jis nusivedė sūnų prie Gangos kranto. Buvo pavasaris, sniegynai tirpo, upė riaumojo pilna, nešdama purvą, ledus ir medžių šakas.
– Pažiūrėk, – tarė tėvas. – Štai šimtai upių teka į vandenyną: Ganga, Jamuna, Godavari, Krišna, Narmada… Kiekviena turi savo vardą, savo spalvą, savo garsą. Viena šalta kaip ledas, kita drumsta kaip molis, trečia lėta ir tingi.
Bet kai pasiekia vandenyną – kas atsitinka?
– Jos pranyksta, – atsakė Švetaketu.
– Ne pranyksta. Jos tampa vandenynu. Ganga nebe Ganga. Jamuna nebe Jamuna. Nebėra nei vardo, nei formos, nei „aš čia atėjau iš Himalajų“, nei „aš pradėjau nuo lietaus lašo“. Tik vienas sūrus skonis, viena begalybė.
Tėvas paėmė saują druskos ir įmetė į upę.
– Kur dingo druska?
– Išsisklaidė. Negaliu parodyti „štai ji čia“.
– Bet kai semsi vandenį – rasi ją visur. Taip ir atmanas, tikroji siela.
Kol ji teka per kūnus, ji turi vardą: „aš Švetaketu“, „aš karalius“, „aš elgeta“, „aš vyras“, „aš moteris“. Ji prisiriša prie kūno, prie minčių, prie norų – kaip upė prie krantų.
Bet kai pasiekia Brahmaną – didįjį Vandenyną – viskas nurimsta. Nebėra „aš“ ir „Tu“, nebėra „mano“ ir „svetimo“. Tik vienas skonis – palaima.
Švetaketu stovėjo prie upės ir staiga pamatė: milijonai atskirų purslų kyla, krenta, vėl susilieja. Visi jie buvo Vandenynas, tik trumpam apsimetė lašais.
Jis nusilenkė tėvui iki žemės ir tarė:
– Dabar žinau. „Tat tvam asi“ – Tu esi Tas.
Nuo to laiko, kai kas nors klausdavo „kas atsitinka po mirties?“, jis tik parodydavo į Gangą, tekančią į jūrą, ir tylėdavo.
Nereikėjo daugiau žodžių. Upė pati viską pasakė.