Buvo žmogus, turėjęs du sūnus.
Jaunesnysis kartą priėjo prie tėvo ir sako: „Tėve, duok man dalį turto, kuri man tenka.“ Tėvas padalino jiems abiem turtą.
Po kelių dienų jaunesnysis susirinko viską, ką turėjo, ir iškeliavo į tolimą šalį. Ten paleido gyvenimą vėjais: šėliojo, linksminosi, kol viską ištaškė.
Kai nebeliko nė skatiko, toje šalyje prasidėjo baisus badas. Jis ėmė stigtis net duonos kąsnio. Nuėjo pas vieną tenykštį žmogų, tas nusiuntė jį kiaulių ganyti. Sėdėjo jis prie kiaulių, o pilvas urzgė iš alkio; būtų ir ankščių, kuriomis kiaulės šerti, suvalgęs, bet niekas jam nedavė.
Tuomet atsipeikėjo ir tarė sau: „Kiek mano tėvo samdinių turi duonos į valias, o aš čia mirštu iš bado! Keliuosi, einu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesi vertas vadintis tavo sūnumi, priimk mane bent samdiniu.“
Pakilo ir patraukė namo.
Dar iš tolo tėvas jį pamatė – ir širdis suspurdėjo. Puolė bėgte, apkabino sūnų, išbučiavo. Sūnus pradėjo sakyti: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…“ Bet tėvas jau šaukė tarnams: „Greitai! Atneškite jam geriausią drabužį, aprenkit, užmaukite žiedą ant piršto ir apautuvus! Papjaukite nupenėtą veršį – valgysim ir linksmai švęsim! Nes šis mano sūnus buvo miręs – ir atgijo, buvo pražuvęs – ir atsirado!“
Ir prasidėjo didelė puota.
Tuo tarpu vyresnysis sūnus grįžo iš laukų. Išgirdo muziką, šokius, priėjo prie vieno tarno ir klausia: „Kas čia dedasi?“ Tas sako: „Grįžo tavo brolis! Tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes sveiką jį atgavo.“
Vyresnėlis užsiplieskė pykčiu ir nenorėjo nė kojos įkelti vidun. Tėvas išėjo laukan ir pradėjo prašyti. O tas atkirto: „Šitiek metų tau tarnauju, niekada tavo įsakymo neperžengiau, o man niekada nedavei nė ožiuko su draugais pasilinksminti. Bet kai pareina šis tavo sūnus, kuris ištaškė turtą su paleistuvėmis, jam pjauni nupenėtą veršį!“
Tėvas jam tarė: „Vaikeli, tu visada su manimi, ir visa, kas mano – tavo. Bet reikėjo švęsti ir džiaugtis! Juk tavo brolis buvo miręs – ir atgijo, buvo pražuvęs – ir atsirado.“
Taip Jėzus baigė palyginimą.
„Sūnaus palaidūno“ istorija – tai vienas žymiausių Jėzaus palyginimų, užrašytas Evangelijoje pagal Luką (15, 11–32). Ji atsirado pirmojo amžiaus Palestinoje, Jėzui mokant savo mokinius ir klausytojus apie Dievo gailestingumą. Šis pasakojimas priklauso prie trijų iš eilės pateiktų palyginimų (apie prarastą avį, prarastą drachmą ir sūnų palaidūną), kurie visi pabrėžia Dievo džiaugsmą, kai žmogus grįžta iš nuodėmės į tikėjimą.
Istorija pasakoja apie jaunesnįjį sūnų, kuris iššvaisto palikimą ir nuskursta, bet galiausiai grįžta pas tėvą, tikėdamasis būti priimtas bent kaip samdinys. Tėvas jį sutinka su meile, apkabina ir surengia puotą, taip parodydamas besąlygišką atleidimą. Vyresnysis sūnus tuo tarpu pyksta, nes jautėsi ištikimas ir nusipelno daugiau, tačiau tėvas paaiškina, kad svarbiausia – džiaugtis sugrįžusiu broliu.
Ši istorija moko:
- kad Dievo meilė ir gailestingumas yra beribiai, nepriklausantys nuo žmogaus nuopelnų;
- kad atgaila ir grįžimas visada priimami su džiaugsmu;
- kad žmogiškas pavydas ir teisybės jausmas neturi užgožti gailestingumo;
- kad tikėjimo kelias yra ne apie „užsidirbtą“ meilę, bet apie dovanotą malonę.
Teologai pastebi, kad sūnaus kelionė į tolimą kraštą simbolizuoja atsiskyrimą nuo Dievo įstatymo ir moralinių ribų, kurios buvo laikomos gyvybės šaltiniu. Kiaulių ganymas, ypač žydų kontekste, yra didžiausios negarbos ir ritualinio netyrumo simbolis, rodantis, kad sūnus pasiekė absoliutų dvasinį dugną. Jo atsivertimas prasideda ne iš meilės tėvui, bet iš pragmatinio bado ir savisaugos, tačiau tai yra autentiškas atgailos pradžios taškas. Tėvo reakcija, bėgimas ir apkabinimas, laužo to meto socialines normas, kur vyresnysis turėjo teisę pykti, o ne priimti iššvaistytoją su tokiu džiaugsmu. Tai iliustruoja Dievo ne sąlyginę, bet absoliučią, pirmapradę meilę.