Publijus Vergilijus Maronas (Publius Vergilius Maro) gimė 70 m. pr. Kr. spalio 15 d. mažame Andes kaimelyje netoli Mantujos, Šiaurės Italijoje. Tėvas buvo nedidelis žemvaldys, gal net puodžius, bet sugebėjo sūnui duoti geriausią tuo metu įmanomą išsilavinimą – Kremonoje, Mediolane, galiausiai Romoje pas geriausius retorikos mokytojus. Jaunystėje Vergilijus svajojo apie advokato karjerą, bet vieną kartą stojęs prie teismo tribūnos taip išraudo ir užspringo, kad daugiau niekada nebebandė.
Jis buvo liesas, aukštas, drovus, tamsaus gymio, todėl draugai vadino jį „Parteniju“ – „mergaičiuku“. Visą gyvenimą kankino skrandžio negalavimai ir galvos skausmai, todėl Romos triukšmą keitė į Kampanijos tylą arba Sicilijos saulę.
Trys kūriniai – trys Romos veidai
- Bukolikos (Eclogae, 39–38 m. pr. Kr.)
Dešimt piemenų dainų, parašytų po pilietinių karų, kai Oktavianas konfiskavo žemes veteranams. Viena iš jų – ketvirtoji ekloga – pranašauja aukso amžiaus sugrįžimą ir „dieviško kūdikio“ gimimą. Krikščionys vėliau laikė tai pranašyste apie Jėzų, nors Vergilijus greičiausiai galvojo apie kokį nors Oktaviano giminaitį. - Georgikos (Georgica, 37–30 m. pr. Kr.)
Keturios knygos „apie žemdirbystę“, bet iš tiesų – himnas Italijai, jos dirvožemiui, bitėms, vynuogynams ir žmogaus darbui. Parašytos po Akcijaus mūšio, kai Roma pagaliau gavo taiką, bet prarado respubliką. Tai gražiausia lotyniška poema apie tai, kad net pralaimėjus laisvę galima išlikti oriam. - Eneida (Aeneis, 29–19 m. pr. Kr.)
Dvylika knygų, kurias Vergilijus rašė vienuolika metų ir taip ir nebaigė. Mirštantis liepė sudeginti rankraštį – Augustas uždraudė. Tai Romos nacionalinis epas: trojietis Enėjas, pabėgęs iš degančios Trojos, po ilgų klajonių atvyksta į Italiją ir tampa protėviu romėnų tautos ir Julijų giminės. Homeras + Roma + Augustas. Kiekvienas lotyniškai mokantis europietis iki pat XX a. mokėsi lotynų kalbos iš šeštosios Eneidos knygos – Enėjo kelionės į požemio pasaulį.
19 m. pr. Kr. Vergilijus iškeliavo į Graikiją ir Mažąją Aziją, kad savo akimis pamatytų vietas, kurias aprašė Eneidoje. Atėnuose susitiko su Augustu, kuris grįžo iš Rytų. Pakeliui namo užsikrėtė (gal maliarija, gal šiltine) ir mirė Brundizijuje rugsėjo 21 d., 50 metų amžiaus. Palaidotas Neapolyje ant Posilipo kelio; antkapyje, pasak legendos, pats buvo užrašęs:
Mantua me genuit, Calabri rapuere, tenet nunc
Parthenope; cecini pascua, rura, duces.
(Mantuja mane pagimdė, Kalabrija pagrobė, dabar laiko Neapolis;
giedojau ganyklas, laukus ir vadus.)
Romėnai patys vadino jį „lotynų kalbos tėvu“. Per viduramžius jis buvo laikomas pusiau šventu pranašu ir magu – iš jo eilučių burdavo (sortes Vergilianae). Dante Alighieri pasirinko būtent jį savo palydovu per Pragarą ir Skaistyklą. Viduramžių Europa manė, kad Vergilijus žinojo kelią į požemį, nes aprašė jį šeštojoje Eneidos knygoje.