Velėjus Paterkulas (lot. Gaius Velleius Paterculus, dažniausiai vadinamas tiesiog Velleius Paterculus) yra vienas iš tų antikinių autorių, kurių kūrinys išliko beveik atsitiktinai, o apie patį žmogų žinome stebėtinai mažai. Gimė apie 20–19 m. pr. Kr., mirė tikriausiai netrukus po 30 m. po Kr. Jo trumpa „Romos istorija“ (Historia Romana), parašyta apie 30 m. po Kr. ir skirta konsului Markui Vinicijui, yra vienintelis mums žinomas jo veikalas.
Velėjus buvo kilęs iš garsios Kampanijos raitelių (equites) šeimos. Jo senelis tarnavo pas Pompejų, tėvas – kavalerijos prefektas. Pats Velėjus pradėjo karinę karjerą jauname amžiuje: 1 m. po Kr. kaip karo tribūnas tarnavo Germanijoje po Tiberijaus vadovybę, dalyvavo slopinant didįjį ilyrų sukilimą (6–9 m. po Kr.), vėliau buvo kvestoriumi (apie 7 m.) ir pretoriumi (15 m.). Tiberijus ir Germanikas jį akivaizdžiai vertino – tai matyti iš dedikacijų ir pagyrimų jo paties tekste.
Po pretūros karjera, atrodo, nutrūko arba liko už uždangos. Paskutiniai jo gyvenimo metai sutapo su Sejano kilimu ir pirmaisiais Tiberijaus vienatvės Kampanijoje metais. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad Velėjus galėjo tapti Sejano aukomis 31–33 m., bet tai tik spėlionės – tiesioginių įrodymų nėra.
Jo kūrinys
„Romos istorija“ iš dviejų knygų apima laikotarpį nuo Trojos griuvimo iki 30 m. po Kr. Pirmoji knyga beveik visa prarasta (turime tik trumpą santrauką), antroji išliko geriau. Tai nėra kritiškas istorinis veikalas šiuolaikine prasme – greičiau panegirika Augustui, Tiberijui ir romėnų didybei. Velėjus aiškiai rašo kaip lojalus imperatoriaus šalininkas: Augustą vaizduoja kone dievišku gelbėtoju, Tiberijų – idealiausiu įpėdiniu, o respublikos laikus – kaip nesibaigiančių nesantaikų ir pilietinių karų metą.
Religinė situacija Romoje Velėjaus gyvenimo laikais (20 m. pr. Kr. – apie 30 m. po Kr.)
Tai buvo lemtingas lūžio laikotarpis romėnų religijoje – pereinama nuo senosios respublikinės politeistinės sistemos prie imperatoriškojo kulto.
Augusto religinės reformos
Augustas nuo pat 27 m. pr. Kr. sąmoningai kūrė savo, kaip „valstybės gelbėtojo“, įvaizdį.
- Atstatė 82 šventyklas Romoje (Res Gestae 20).
- Atgaivino seniai primirštas šventes ir kunigijas (pvz., augūrus, vestales).
- 12 m. pr. Kr. tapo pontifex maximus (vyriausiasis kunigas) – tai buvo beprecedentis galios sukoncentravimas vienose rankose.
- Pradėjo savo genijaus (genius Augusti) kultą provincijose (ypač rytinėse). Ten jau statomos šventyklos „Romai ir Augustui“ (Roma et Augustus). Italijoje tai dar buvo atsargu – Augustas oficialiai atmetė dieviškumo garbinimą gyvam esant, bet leido tai daryti provincijose.
Imperatoriškasis kultas – praktikoje
Velėjaus laikais Roma dar nebuvo oficialiai „dievinama“ kaip vėliau, bet procesas jau ėjo pilnais žingsniais.
- 29 m. pr. Kr. atidaryta šventykla divus Iulius (dieviškajam Julijui Cezariui).
- Po Augusto mirties 14 m. po Kr. senatas jį oficialiai paskelbė dievu (divus Augustus), pastatyta šventykla, įsteigtas flamenų kolegija.
- Tiberijus, nors ir atsargiau, leido tęsti šį kultą. Velėjus savo veikale šlovina Augustą kaip „dieviškos prigimties žmogų“, nors dar nevartoja oficialaus divus termino gyvam imperatoriui.
Tradicinė romėnų religija
Valstybinis politeizmas gyvavo, bet buvo visiškai subordinuotas politikai.
- Žynių kolegijos (pontifikai, augūrai, kviridecimvirai) tapo imperatoriaus įrankiu.
- Sibilos knygos, pranašystės, ženklai – viskas aiškinama palankiai principatui.
- Filosofinės srovės (stoicizmas, epikūrizmas) plito tarp elito, bet paprastam žmogui liko tradiciniai kultai, aukos, namų larijai ir penatai.
Jokių krikščionių pėdsakų Velėjaus tekstuose
Velėjus mirė apie 30–31 m. po Kr., tad krikščionybė dar buvo visiškai marginali judėjų sekta Palestinoje. Romoje apie ją nieko nežinojo. Pati žodžio „krikščionys“ Romoje pirmą kartą oficialiai pavartota tik 60-aisiais metais (Suetonijus, Neronas 16).
Velėjus Paterkulas buvo tipiškas naujosios imperatoriškosios Romos žmogus – karininkas, senatorius, istorikas-propagandistas. Jo gyvenimo laikais religija galutinai virto valstybės ideologijos dalimi: senieji dievai liko, bet virš jų iškilo imperatoriaus „genijus“, o vėliau – ir oficialus dieviškumas po mirties. Tai buvo pereinamasis laikotarpis, kai Roma dar nebuvo „pagoniška“ vėlyvosios imperijos prasme, bet jau nebebuvo ir senoji respublikinė civitas su savo laisva religine įvairove.