Helvidijus Priskas Jaunesnysis (lot. Helvidius Priscus, apie 25–93 m.) buvo vienas ryškiausių Romos stoikų, senatorių ir laisvės gynėjų. Jo gyvenimas – tai nuolatinis pasipriešinimas imperatoriams: pirmiausia Neronui, vėliau Vespasianui, galiausiai – Domicijanui. Priskas niekada nesulenkė nugaros, net kai tai kainavo gyvybę. Tacitas jį vadino „šventu žmogumi“, o Epiktetas – „tikru filosofu“. Jo mirtis 93 m. tapo stoikų opozicijos kulminacija ir viena priežasčių, kodėl Domicijanas galiausiai buvo nužudytas.
Yra du Helvidijai Priskai – tėvas ir sūnus – ir jie dažnai painiojami, bet jų likimai skirtingi.
Helvidijus Priskas Vyresnysis (apie 25–75 m.) – Nerono ir Vespasiano laikų kritikas, ištremtas ir nužudytas.
Helvidijus Priskas Jaunesnysis (apie 55–93 m.) – Domicijano auka, tragedijų rašytojas, miręs už pjesę, kurioje buvo užslėpta kritika imperatoriui. Šiame straipsnyje kalbėsime daugiausia apie Jaunesnįjį, nes jis mirė Domicijano teroro metu kartu su Herenijumi Senecijonu ir Junijumi Rustiku. Vyresnysis bus paminėtas tik kontekste, kad nesipainiotų.
Helvidijus Priskas Jaunesnysis gimė apie 55 m. Jis buvo vyresniojo Helvidijaus Prisko sūnus – to paties, kurį Nerono laikais ištrėmė, o vėliau Vespasianas nužudė. Šeima priklausė senatoriškam luomui, bet ne pačiam turtingiausiam. Motina – Fania, Turijos Paeto duktė – taip pat stoikė, kuri savo tėvo mirtį (66 m.) stebėjo stovėdama šalia, kai jis persipjovė venas.
Jaunystėje Priskas mokėsi pas geriausius stoikus: Musonijų Rufą, Epiktetą. Jis buvo ne tik filosofas – jis rašė tragedijas graikų stiliumi. Jo pjesės buvo pilnos užuominų apie laisvę, tironiją ir dorybę. Viena iš jų – „Nimfė“ arba „Katonas“ – buvo tiesiogiai nukreipta prieš Domicijaną. Ten buvo personažas, kuris elgėsi kaip imperatorius: vedė savo seserį, žudė senatorių, reikalavo dieviško garbinimo.
Kodėl Domicijanas jo taip nekentė?
Domicijanas nekentė Prisko Jaunesniojo dėl trijų priežasčių.
Pirmoji – paveldėta. Jo tėvas Helvidijus Vyresnysis buvo vienintelis senatorius, kuris viešai vadino Vespasianą „imperatoriumi“, o ne „caesaru“ ar „augustu“, ir reikalavo grąžinti respubliką. Vespasianas jį nužudė 75 m. Domicijanas matė Jaunesniajame tą pačią grėsmę.
Antroji – pjesės. 93 m. Priskas parašė tragediją, kurioje buvo akivaizdžios paralelės su Domicijanu: imperatorius veda savo seserį (kaip Domicijanas su Julija), žudo senatorių, reikalauja dieviško garbinimo. Tai nebuvo slapta – pjesė buvo skaitoma privačiuose rateliuose, bet gandas pasiekė rūmus.
Trečioji – religinė. Priskas atsisakė garbinti Domicijaną kaip „dominus et deus“. Stoikams tai buvo šventvagystė. Jie tikėjo tik vienu Dievu – universaliu protu (logos). Žmogus, kad ir koks galingas, negali būti dievas. Priskas viešai sakydavo: „Aš turiu tik vieną valdovą – savo sąžinę“.
Mirtis 93 m.
93 m. lapkritį prasidėjo stoikų naikinimas. Pirmasis buvo Helvidijus Priskas Jaunesnysis. Domicijanas asmeniškai jį kaltino senate. Kaltinimas – „maiestas“ (valdžios įžeidimas) ir „impietas“ (šventvagystė). Imperatorius pasakė: „Tu rašei tragediją, kurioje Paris (aktorius, kurį Domicijanas nužudė) ir Oidipas – tai aš“.
Priskas neatsiprašinėjo. Jis atsakė: „Aš rašiau apie tironus, o ne apie tave. Jei matai save – tai tavo problema“. Senatas tylėjo. Nuosprendis – mirties bausmė. Kaip senatoriui, jam leido pasirinkti savižudybę.
Namuose Priskas elgėsi kaip tikras stoikas. Jis:
- Atsisveikino su žmona Anteja ir vaikais,
- Parašė laišką draugams: „Aš mirštu laisvas“,
- Persipjovė venas vonioje, kad kraujas greičiau ištekėtų.
Jo mirtis buvo pirmoji iš trijų stoikų egzekucijų lapkritį – po jo sekė Herenijus Senecijonas ir Junijus Rustikas.
Helvidijaus Prisko pasipriešinimas buvo gilesnis nei politika. Tai buvo religinis karas. Domicijanas reikalavo ne tik paklusnumo – jis reikalavo sielos. Priskas atsisakė. Jo stoicizmas mokė: „Geriau mirti stovint, negu gyventi klūpint“. Šis principas tapo precedentu krikščionims. IV a. Eusebijus rašė: „Stoikai mirė už protą, krikščionys – už Kristų, bet abu mirė už tą patį – už Dievą, kuris aukštesnis už imperatorių“.
Po Prisko mirties stoikai parašė jo biografijas (Herenijus Senecijonas ir kiti). Šios knygos buvo uždraustos, bet išliko per Tacitą ir Plinijų. Tacitas „Agricoloje“ rašė: „Priskas mirė, bet jo laisvė liko gyva“.
96 m. Domicijanas buvo nužudytas. Senatas paskelbė damnatio memoriae, bet Prisko vardas buvo reabilituotas. Trajano ir Hadriano laikais jis tapo laisvės simboliu.
Helvidijus Priskas Jaunesnysis mums primena paprastą tiesą: yra dalykų, už kuriuos verta mirti. Jis mirė ne už respubliką (jos seniai nebuvo), o už tai, kad žmogus gali likti žmogumi net vergijoje.
Jo paskutiniai žodžiai, pasak Epikteto: „Aš mirštu laisvas“. Ir tikrai – po 2000 metų jo laisvė vis dar gyva.