Titas Flavijus Domicijanas – paskutinis Flavių dinastijos valdovas (81–96 m.). Pradėjo kaip protingas ir darbštus administratorius, baigė kaip vienas baisiausių Romos tironų. Senatas jo taip nekentė, kad tuoj po mirties paskelbė damnatio memoriae – oficialų vardo ir atvaizdo naikinimą visoje imperijoje. Vis dėlto šiuolaikiniai istorikai vis labiau pripažįsta: Domicijanas nebuvo vien beprotis – jis buvo efektyvus, bet žiaurus ir paranojiškas valdovas, kuris galiausiai prarado pasitikėjimą visa aplinka.
Trumpa chronologija
- 51 m. spalio 24 d. – gimė Romoje, jaunesnysis Vespasiano sūnus.
- 69–81 m. – gyveno tėvo ir vyresniojo brolio Tito šešėlyje, jautėsi nuvertintas.
- 81 m. rugsėjo 13 d. – po brolio Tito mirties tapo imperatoriumi (30 metų).
- 96 m. rugsėjo 18 d. – nužudytas rūmų sąmoksle, palikuonių nepaliko.
Geras valdovas (pirmieji 10–12 metų)
- Sutvarkė finansus po Nerono švaistymo ir pilietinio karo.
- Daug statė: užbaigė Koliziejų, pastatė arką, stadioną (dab. Piazza Navona), naujas šventyklas.
- Kelis kartus didino kariuomenės algą – pirmasis nuo Augusto laikų.
- Provincijose ir kariuomenėje buvo labai populiarus (ypač prie Reino ir Britanijoje).
- Griežtai baudė korupciją, net savo pareigūnus.
Blogasis Domicijanas (93–96 m. teroras)
Nuo 93 m. prasidėjo atvira paranoja ir masinės represijos:
- Nužudė arba privertė nusižudyti mažiausiai 12–20 konsulinių senatorių.
- Žymiausios aukos: pusbroliai Flavijus Sabinas ir Flavijus Klemensas, daugybė stoikų.
- „Išdavystės“ (maiestas) bylos už menkiausią kritiką.
- Reikalavo vadinti save dominus et deus – „viešpats ir dievas“ – gyvam esant.
- Asmeniškai dalyvaudavo kankinimuose.
Domicijanas ir religija – prievartinis dieviškumas
Domicijanas pirmasis Romos istorijoje pavertė imperatoriaus kultą privaloma valstybine religija:
- Oficialus titulas: Dominus et Deus Noster.
- Laiškai prasidėdavo „Mūsų viešpats ir dievas įsako…“.
- Pastatė sau šventyklą kaip Jupiterio įsikūnijimui.
- Senatoriai turėjo prisiekti jo dieviškajam genijui.
- Atsisakymas garbinti = šventvagystė + valstybės išdavystė.
Dėl to ypač nukentėjo:
- Stoikai ir filosofai (laikė tai vergyste prieš dievus ir protą).
- Žydai – žiauriai vykdė „fiscus Judaicus“, viešai tikrindavo apipjaustymą.
- Ankstyvieji krikščionys arba judaizmu simpatizuojantys romėnai (Flavijaus Klemenso ir Flavia Domitillos byla).
Kodėl jis taip bijojo?
- 69 m. patirtis – keturi imperatoriai per vienerius metus, visi nužudyti.
- Keli tikri sąmokslai (83, 87, 89 m.).
- Astrologų pranašystė, kad mirs „nuo geležies“.
96 m. rugsėjo 18 d. rūmuose įvyko sąmokslas (dėl kurio dalyvavo net jo žmona Domitija Longina ir pretorionų prefektas. Domicijaną subadė durklais miegamajame. Mirė vienas, šaukdamas: „Ar niekas negali man padėti?“
Senatas tą pačią pačią dieną:
- panaikino visus jo aktus,
- liepė iškalti vardą iš užrašų,
- daužė ir naikino statulas.
Provincijose ir kariuomenėje jis liko populiarus dar kelis dešimtmečius.
Romos senatoriškajam elitui – vienas baisiausių tironų šalia Kaligulos ir Nerono.
Tacitas, Plinijus ir Suetonijus piešia jį kaip monstrą, bet monetos, užrašai ir archeologija rodo kitą pusę – darbštų, tvarkingą, bet absoliučiai paranojišką valdovą.