Patriarchas Levis (hebr. לֵוִי) – viena pamatinių Senojo Testamento figūrų, kurio gyvenimo istorija iliustruoja dramatišką žmogaus būdo kaitą ir Dievo apvaizdos veikimą. Jis buvo trečiasis Jokūbo ir Lėjos sūnus, gimęs Mesopotamijoje, krikščioniškoje ir judėjiškoje tradicijoje tapęs levitų giminės bei visos Izraelio kunigystės pradininku. Hebrajiška vardo forma reiškia „prisirišęs“ arba „prigludęs“, taip atspindint motinos viltį, kad gimus trečiam sūnui jos vyras Jokūbas pagaliau taps jai artimesnis. Levio asmenybė Biblijoje pirmiausia iškyla kaip impulsyvi ir rūsti, o jo vardas neatsiejamas nuo žiaurių Šechemo įvykių, kurie ilgam nulėmė jo giminės likimą.
Levio istorija prasideda nuo keršto akto, kai jo sesuo Dina buvo išniekinta Šechemo princo. Levis kartu su broliu Simeonu, nepaisydami tėvo valios, apgaule išžudė visus miesto vyrus, taip sukeldami Jokūbo pasipiktinimą ir baimę dėl šeimos saugumo. Šis žiaurumas tapo priežastimi, dėl kurios Jokūbas mirties patale ištarė pranašišką prakeiksmą, pasmerkiantį Levio ir Simeono pyktį bei numatantį, kad jų palikuonys bus išsklaidyti tarp kitų Izraelio genčių. Tačiau būtent šis išsklaidymas, vėliau įgavęs sakralinę prasmę, tapo Levio giminės išskirtinumo ženklu, kai bausmė dėl Dievo malonės buvo perkeista į privilegiją.
Levis Biblijoje simbolizuoja radikalų posūkį nuo smurto prie uolios tarnystės, kuris galutinai įsitvirtino dykumos klajonių metu po išėjimo iš Egipto. Auksinio veršio nuodėmės akivaizdoje, kai Izraelio tauta puolė į stabmeldystę, būtent Levio palikuonys vieninteliai išliko ištikimi Mozės pašaukimui ir ryžtingai stojo ginti Dievo garbės. Šis ištikimybės aktas tapo lemtingu lūžiu, po kurio Dievas paskyrė Levio giminę šventyklos tarnystei, pakeisdamas jų žemiškąjį paveldą – žemės valdas – dvasiniu paveldu, pačia Dievo artuma.
Levitų tarnystė ir kunigystės institucija
Nuo tos akimirkos, kai levitai buvo išskirti iš kitų genčių, jie tapo Izraelio religinio gyvenimo ašimi, atliekančia tarpininkų vaidmenį tarp Dievo ir žmonių. Skirtingai nei kitos giminės, Levis negavo vientisos teritorijos Pažadėtoje žemėje; jo palikuonys apsigyveno keturiasdešimt aštuoniuose miestuose, išsklaidytuose visoje šalyje. Taip išsipildė Jokūbo pranašystė apie išsklaidymą, tačiau ji tapo palaiminimu visai tautai, nes levitai gyveno tarp žmonių tam, kad mokytų juos Įstatymo, saugotų Sandoros skrynią ir rūpintųsi šventyklos liturgija.
Levitų hierarchija buvo griežtai nustatyta: aukščiausia kunigystė (kohanim) priklausė Mozės brolio Aarono, kuris taip pat buvo Levio palikuonis, linijai, o kiti giminės nariai asistavo per aukojimus, giedojo psalmes ir prižiūrėjo šventovės inventorių. Ši giminė buvo išlaikoma iš tautos dešimtinės, nes jų vienintelis turtas ir dalia buvo pats Viešpats. Mozė savo paskutiniame palaiminime Levį įvardijo kaip tą, kuris saugo Dievo žodį ir moko Izraelį tiesos, taip galutinai patvirtindamas jų dvasinę viršenybę.
Vardų painiava ir vėlesnė tradicija
Svarbu atskirti patriarchą Levį nuo kitų Naujajame Testamente minimų asmenų, nešiojusių šį vardą. Evangelijoje pagal Luką Levis minimas Jėzaus Kristaus genealogijoje kaip tolimas protėvis, o garsiausias šio vardo savininkas Naujajame Testamente yra muitininkas Levis, tapęs apaštalu Matu. Nors patriarchas Levis tiesiogiai nefigūruoja Jėzaus laikų įvykiuose, jo vardas tada jau buvo tapęs institucijos simboliu – žodis „levitas“ reiškė nebe tik konkretų asmenį, o tam tikras sakralines pareigas šventykloje, kurios krikščioniškoje teologijoje laikomos laikinu Kristaus kunigystės provaizdžiu.
Levio giminės tapatybė išliko gyva per tūkstantmečius ir yra viena geriausiai dokumentuotų linijų žydų tautos istorijoje. Iki pat šių dienų judaizme asmenys, kildinantys save iš Levio (dažnai atpažįstami pagal pavardes Levi, Levin, Segal ar Levy), turi specialias teises ir pareigas sinagogos liturgijoje, pavyzdžiui, jie pirmieji kviečiami skaityti Torą. Tai rodo neįtikėtiną Levio vardo ir jo giminės dvasinio paveldo tęstinumą, kuris prasidėjo nuo vieno žmogaus sielos perkeitimo.
- Levis yra vienintelis patriarchas, kurio giminė negavo žemės paveldo Izraelyje.
- Jo vardas simbolizuoja Dievo gebėjimą smurtinį uolumą paversti šventa tarnyste.
Pradėjęs savo kelią kaip kerštingas brolis, užsitraukęs tėvo rūstybę, Levis užbaigė jį kaip giminės, kuri tapo „Dievo dalimi“, pradininkas. Šis perkeitimas moko, kad žmogaus kilmė ar padarytos klaidos nėra galutinis nuosprendis, o Dievas gali panaudoti net ir sunkiausias būdo savybes savo didingiems planams įgyvendinti.