Simeonas – vienas prieštaringiausių patriarchų: kartu su Leviu jis tapo kruvino keršto simboliu, o vėliau dėl to prarado bet kokią ypatingą palaimą. Lietuviškoje Biblijos tradicijoje jis visada vadinamas Simeonu (ne Simonu, ne Šimonu). Originali hebrajiška forma: שִׁמְעוֹן (Šimʿôn). Žydai jį skaito Šimon. Vardas reiškia „Jis išgirdo“ – Lėja taip pavadino antrąjį sūnų, nes Viešpats „išgirdo“, kad ji nemylima (Pr 29,33).
Biografija ir pagrindiniai įvykiai
- Gimimas
Antrasis Jokūbo ir Lėjos sūnus (Pr 29,33). Lėja sakė: „Viešpats išgirdo, kad aš nemylima, ir davė man dar šitą.“ - Šechemo žudynės – kruvinas kerštas už Diną (Pr 34)
Kai Šechemo kunigaikštis išprievartavo jų seserį Diną, Simeonas ir Levis apgavo visą miestą: „Apsipjaustykite – tada galėsite vesti mūsų moteris.“
Trečią dieną, kai vyrai kentėjo skausmą, abu broliai įsiveržė į miestą ir išžudė visus vyrus, apiplėšė namus ir išsivedė moteris bei vaikus.
Jokūbas pasibaisėjo: „Jūs mane paverčiate bjauriu kaimynų akyse!“ (Pr 34,30). - Juozapo istorija (Pr 37; 42)
Simeonas buvo vienas aktyviausių norinčių nužudyti Juozapą.
Kai Juozapas atvyko į Dotaną, Simeonas (kartu su Gadu) labiausiai priešinosi Rubenui ir norėjo kraujo.
Vėliau, Egipte, Juozapas įsakė įkalinti būtent Simeoną kaip įkaitą, kol broliai parveš Benjaminą (Pr 42,24) – matyt, žinojo, kas buvo aršiausi. - Jokūbo prakeiksmas (Pr 49,5–7)
Prieš mirtį Jokūbas pasakė:
„Simeonas ir Levis – broliai, jų kalavijai – smurto įrankiai.
Tegul mano siela nebūna jų taryboje, mano širdis – jų susirinkime,
nes pyktyje jie žudė vyrus, savo užsispyrimu luošino jaučius.
Prakeiktas jų pyktis – jis žiaurus, jų įniršis – negailestingas.
Aš juos išblaškysiu Jokūbe, išsklaidysiu Izraelyje.“
Dėl Šechemo žudynių Simeono giminė niekada neturėjo savarankiškos teritorijos – vėliau buvo įsikūrusi Judo žemėje ir galiausiai išnyko. - Mozės palaiminimas (Įst 33)
Mozė apie Simeoną apskritai tyli – vienintelis patriarchas, kurio vardas neminimas Mozės palaiminimuose. Tai laikoma papildomu „bausmės ženklu“.
Citatos
- Jokūbo prakeiksmas:
„Simeonas ir Levis – broliai, jų kalavijai – smurto įrankiai… Prakeiktas jų pyktis – jis žiaurus“ (Pr 49,5–7). - „Dvylikos patriarchų testamentai“ (Simeono testamentas):
Simeonas atvirai išpažįsta: „Mano širdyje buvo pavydo ir pykčio dvasia – norėjau nužudyti Juozapą.“ Įspėja sūnus saugotis pavydo: „Pavydas – visų blogybių šaknis.“
Simeonas kitose religijose
- Judaizmas: Simeono giminė – viena iš dvylikos, bet laikoma „išnykusia“. Jos teritorija buvo pietinėje Judo karalystės dalyje, vėliau visiškai susiliejo su Judu. Talmude Simeonas ir Levis kartais pateisinami kaip „šventi karžygiai“, ginantys sesers garbę.
- Krikščionybė: Simbolizuoja nevaldomą pyktį ir smurtą. Dažnai lyginamas su Petru (kuris irgi kirto kalaviju Getsemanėje), bet Petras atgailavo, o Simeonas – ne.
- Islamas: Korane minimas kaip Yāqub sūnus Šamʿūn (شمعون). Istorija apie Diną ir Šechemą papasakojama švelniau, be kraujo detalių.
Kiti Biblijos „Simeonai“
| Simeonas | Biblijos vieta | Kas jis toks? | Kuo skiriasi nuo patriarcho Simeono? |
|---|---|---|---|
| Simeonas (patriarchas) | Pr 29–49 | Jokūbo ir Lėjos antrasis sūnus | Pagrindinis veikėjas, Šechemo žudynių bendraautoris |
| Simeonas (Levio sūnus) | Sk 26,24 | Levio palikuonis | Kitas žmogus, gyvenęs po 400 metų |
| Simeonas Nigeris | Apd 13,1 | Ankstyvosios Bažnyčios pranašas Antiochijoje | Krikščionis iš Afrikos, nieko bendro |
| Simeonas, pravarde Petras | Mt 16,17 ir kt. | Apaštalas Simonas Petras | Visiškai kitas žmogus, vardas Simonas, ne Simeonas |
| Šventasis Simeonas | Lk 2,25–35 | Senelis, laukęs Mesijo šventykloje | Senas teisusis, gyvenęs Jėzaus laikais |
Tik antrasis Jokūbo sūnus yra „tas“ Simeonas, apie kurį kalbama patriarchų istorijoje. Visi kiti – tik vardų sutapimai.
Simeonas – Biblijos įsikūnijimas nevaldomo pykčio ir šeimyninio smurto. Jo ir Levio kerštas Šecheme buvo toks žiaurus, kad Jokūbas juos prakeikė ir išblaškė. Simeono giminė niekada neturėjo savo žemės ir galiausiai išnyko – prakeiksmas išsipildė pažodžiui. Tačiau „Dvylikos patriarchų testamentuose“ Simeonas atgailauja ir tampa pavydo bei pykčio įspėjimu visoms kartoms: „Pavydas – visų blogybių šaknis.“ Todėl Simeonas lieka įspėjamuoju pavyzdžiu – net šventos giminės žmogus gali tapti žudiku, jei nevaldo savo įniršio.