Esenai – tai žydų religinė bendruomenė, gyvavusi Palestinoje maždaug nuo II a. pr. Kr. iki I a. po Kr. Jie buvo viena iš trijų pagrindinių judaizmo srovių šalia fariziejų ir sadukiejų. Apie esenus rašė senovės autoriai Juozapas Flavijus, Filo Aleksandrietis ir Plinijus Vyresnysis, o modernūs atradimai – Negyvosios jūros rankraščiai – suteikė naujų žinių apie jų gyvenimą ir tikėjimą.
Esenai pasižymėjo asketizmu ir bendruomeniniu gyvenimu. Jie atsiskyrė nuo miesto gyvenimo, kūrė uždaras bendruomenes, ypač Kumrano apylinkėse prie Negyvosios jūros. Visi nariai dalinosi nuosavybe, laikėsi griežtos drausmės, vengė karo tarnybos ir politikos. Didelę reikšmę teikė ritualinei švarai, kasdienėms maldoms ir Toros studijoms. Jų gyvenimas buvo griežtai reglamentuotas bendruomenės taisyklėmis.
Tikėjimas ir idėjos
Esenai tikėjo, kad pasaulis artėja prie pabaigos, todėl laukė Mesijo atėjimo. Įdomu, kad jie laukė ne vieno, o dviejų Mesijų – karaliaus iš Dovydo giminės ir kunigo iš Aarono giminės. Jie pabrėžė dvasinį apsivalymą, laikėsi griežtų etikos normų, o jų apokaliptinės vizijos turėjo didelę įtaką vėlesniam judaizmui ir krikščionybei.
Kumrano rankraščiai
1947 m. Kumrano olose rasti Negyvosios jūros rankraščiai siejami su esenų bendruomene. Šie tekstai atskleidžia jų bendruomenės taisykles, liturgiją, apokaliptines pranašystes ir tikėjimą. Tai vienas svarbiausių XX a. archeologinių atradimų, leidžiantis suprasti Jėzaus laikų religinį kontekstą.
Esenai ir krikščionybė
Kai kurie tyrėjai mano, kad esenų idėjos turėjo įtakos ankstyvajai krikščionybei. Jų asketizmas, bendruomeninis gyvenimas, ritualinė švara ir Mesijo laukimas primena kai kuriuos Jėzaus mokymo aspektus. Tiesioginių įrodymų nėra, tačiau paralelės yra akivaizdžios. Ezoteriniuose tekstuose, pavyzdžiui, Blavatskajos „Izidėje be šydo“, esenai minimi kaip gnostinė srovė, išlaikiusi „tikrąjį“ Jėzaus mokymą.
Esenai buvo asketiška, uždara žydų bendruomenė, kuri tikėjo artėjančia pasaulio pabaiga ir Mesijo atėjimu. Jų gyvenimo būdas ir tikėjimas paliko gilų pėdsaką religijos istorijoje, o Kumrano rankraščiai suteikė unikalią galimybę pažvelgti į jų pasaulėžiūrą. Esenai išlieka svarbia grandimi, padedančia suprasti judaizmo raidą ir ankstyvosios krikščionybės aplinką
Jų požiūris į šventadienius taip pat buvo kitoks. Jie šventė šabą griežčiau nei fariziejai, ir, kas įdomiausia, jie, atrodo, skaičiavo metus kitaip. Dėl to jų šventės galėjo vykti skirtingomis dienomis nei daugumos Jeruzalės žydų. Jie tikėjo, kad tik jie gyvena „tiesos kelyje“, o likęs pasaulis yra pasmerktas.
Be to, esenai turėjo labai griežtus priėmimo į bendruomenę reikalavimus. Naujokas turėjo praeiti ilgo pasiruošimo laikotarpį, kuris galėjo trukti net keletą metų, kol jis galėdavo prisijungti prie visų bendruomenės turtų ir ritualų. Jie taip pat turėjo savo gydytojus, kurie naudojo žoleles ir kitus natūralius būdus, nes tikėjo, kad ligos gali būti dvasinės prigimties. Jie buvo tikri savo tikėjimo fanatikai, gyvenę laukdami didelio Dievo įsikišimo.