Helena Blavatsky

Ji buvo vadinama šventąja, šarlatane, pranaše, apgavike, genijumi ir beprote – dažnai tuo pačiu metu. Rusų bajoraitė, pabėgusi iš namų 17-metė, keliautoja po Tibetą, mediumė, rašytoja ir Teosofijos draugijos įkūrėja. Per 60 savo gyvenimo metų ji spėjo sukurti judėjimą, kuris tapo tiesiogine New Age motina, pristatė Vakarams reinkarnaciją, karmą ir Rytų mistiką, o kartu pelnė amžiną šlovę ir amžiną blogą vardą. Be jos nebūtų nei šiuolaikinio ezoterinio žodyno, nei „Lightworkers“, nei pusės knygų apie Atlantidą parduotuvių lentynose.

Lightworkers (Šviesos darbininkai) – tai žmonės, save suvokiantys kaip dvasinius nešėjus ar pagalbininkus, kurių misija yra skleisti šviesą, gydymą ir sąmoningumą pasaulyje. Jie nori nešti ne fizinę, o dvasinę šviesą – tai meilės, sąmoningumo, vidinės tiesos ir dieviškosios energijos simbolis, siejamas su ezoterinėmis tradicijomis ir tikėjimu, kad žmogus gali prisidėti prie kolektyvinės žmonijos evoliucijos.

Moteris, kuri pakeitė Vakarų dvasinį žemėlapį

Helena Petrovna Blavatskaja
rus. Елена Петровна Блаватская
angl. Helena Petrovna Blavatsky (HPB)
lietuviškai dažniausiai Helena Blavatsky arba Jelena Petrovna Blavatskaja

Trumpa chronologija

1831 m. liepos 31 d. (rugpjūčio 12 d. pagal Grigaliaus kalendorių) gimė Jekaterinoslave (dabar Dnipro, Ukraina) rusų–vokiečių bajorų šeimoje.

1849 m. 17-metė išteka už 40-mečio generolo Nikiforo Blavatskio ir po trijų mėnesių pabėga.

1851–1870 m. „pasaulio klajonės“: Egiptas, Indija, Tibetas (teigia mokiusis pas Mahatmas), JAV, Meksika, Japonija – daugelis šių kelionių laikomos legendomis.

1873 m. atvyksta į Niujorką ir pradeda viešą mediumo karjerą.

1875 m. lapkričio 17 d. Niujorke įkuria Teosofijos draugiją su H. S. Olcottu ir W. Q. Judge’u.

1877 m. išleidžia „Izidė be šydo“ – pirmąjį bestselerį.

1879–1885 m. gyvena Indijoje (Adjaras), rašo „Mahatmų laiškus“, stebi stebuklus.

1885 m. po Hodgsono raporto (kaltinimai klastojimu) palieka Indiją ir niekada nebegrįžta.

1887–1891 m. Europa: rašo „Slaptoji doktrina“ (1888), kuria Europos teosofijos centrą Londone.

1891 m. gegužės 8 d. miršta Londone nuo gripo komplikacijų, 59 metų. Kūnas kremuotas, pelenai padalinti trims žemynams.

Kodėl ji tokia svarbi?

  • Pirmoji Vakarų moteris, masiškai atvėrusi Rytų dvasingumą Europai ir Amerikai.
  • Sukūrė pirmą globalų ezoterinį judėjimą – Teosofijos draugija veikė 60 šalių.
  • Tiesioginė New Age, antroposofijos, Krishnamurti, Alice Bailey, „aukštesniojo aš“ ir šiuolaikinio „spiritual, but not religious“ fenomeno motina.
  • Paveikė Gandhi, Nehru, Yeatsą, Kandinskį, Schönburgą, net Einsteiną (turėjo „Slaptoji doktrina“ ant stalo).

Prieštaringiausia figūra istorijoje

Kaltinimai: plagijavimu, laiškų klastojimu, rasistiniais teiginiais, šarlataniškumu.
Gynėjai: „Ji buvo genijus, kuris slėpė šaltinius, kad apsaugotų slaptą mokymą.“

Helena Blavatskaja – XIX a. „dvasinis vulkanas“.
Ji melavo, klastodavo, kopijavo, bet kartu atvėrė milijonams duris ieškoti prasmės už dogmų ir materializmo.
Šiandien ją galima laikyti šarlatane, vizionere, pranaše arba viskuo vienu metu – bet ignoruoti neįmanoma.
Jei esi girdėjęs žodžius „karma“, „reinkarnacija“, „aura“ ar „čakra“ popkultūroje – žinok: visi jie į Vakarus atėjo per šitą keistą rusų baronetę, kuri teigė kalbanti su Tibeto Mahatmomis.

Skaitykite daugiau..
Helena Blavatsky teologinis palikimas yra giliai įsišaknijęs į jos konceptualizuotą „Slaptąją Mokslą“ (The Secret Doctrine), kuri nėra vien tik filosofinė sistema, bet ambicingas bandymas sujungti senovės kosmogoniją su šiuolaikine moksline spekuliacija. Ji tvirtino, kad jos mokymai kilo iš „Mahatmų“ – aukštesnių, evoliucionavusių būtybių, gyvenančių Tibeto kalnuose, kurie esą perdavė jai „Pradžios Knygos“ (Book of Dzyan) žinias. Ši knyga, nors ir neegzistavo kaip fizinis tekstas, tapo Teosofijos kosminės istorijos pagrindu, aprašančiu septynias pagrindines žmogaus evoliucijos „rasės“ (ne etninės, o dvasinės pakopos).

Blavatsky įvedė sudėtingą septynių principų (kosminių ir žmogaus) sistemą, kuri buvo radikali Vakarų krikščioniškajai dualizmo sampratai. Ji teigė, kad žmogus yra sudarytas iš septynių „substancijų“ ar „planų“, pradedant nuo fizinio kūno ir kylant iki aukštesniojo „Atmano“ (Dieviškosios Sielos). Ši struktūra, perimta iš Vedų ir Upanishadų, buvo interpretuojama per okultinę filtrą, pabrėžiant, kad reinkarnacija yra ne bausmė, o nuolatinis sielos tobulėjimo procesas, vedantis link „Monados“ susijungimo su Absoliutu. Jos teologinis unikalumas slypi bandyme sukurti universalią religiją, kuri apimtų visus tikėjimus, laikydama juos skirtingais šviesos spinduliais, sklindančiais iš vieno, nepriešpriešinamo „Pirminio Šaltinio“.