Didysis Baltasis Sostas – tai paskutinė teismo diena, kai pats Dievas (arba Kristus kaip Teisėjas) atsisėda ant didžiulio balto sosto, prie kurio atsistoja visi mirusieji, kurie nebuvo išgelbėti. Atveriamos knygos su visų darbais ir Gyvenimo knyga. Kas įrašytas Gyvenimo knygoje – eina į amžinąjį gyvenimą. Kas ne – metamas į ugnies ežerą, vadinamą antrąja mirtimi, ir ten galutinai žūva. Po to senasis pasaulis išnyksta, o prasideda naujas dangus ir nauja žemė. Tai galutinis Dievo teisingumas: blogis visiškai sunaikinamas, o geri dalykai lieka amžinai.
„Paskui regėjau Didįjį Baltąjį Sostą ir Jį, sėdintį ant jo. Nuo Jo veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Mačiau mirusiuosius, didžius ir mažus, stovinčius priešais sostą… Kas nebuvo įrašytas Gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą.“
(Apreiškimo Jonui 20,11–15)
Tai vienas stipriausių ir baisiausių vaizdinių visoje Biblijoje. Lietuviškoje tradicijoje būtent Didysis Baltasis Sostas (su didžiosiomis raidėmis) tapo oficialiu pavadinimu, kai kalbama apie patį įvykį, o ne tik cituojama eilutė. Kai skaitai Bibliją sakinio viduryje – dažniausiai sakoma „didelį baltą sostą“, nes taip geriau skamba lietuviškai. Bet kai pamoksle, straipsnyje ar antraštėje – visi supranta „Didįjį Baltąjį Sostą“.
Kaip jis vadinamas kitomis kalbomis ir tradicijose
- Graikiškas originalas: ὁ θρόνος ὁ μέγας ὁ λευκός (ho thronos ho megas ho leukos) – „Didysis Baltasis Sostas“.
- Lotyniškoje Vulgatoje: thronus magnus candidus.
- Hebrajiškai rabinų raštuose: כִּסֵּא הַגָּדוֹל הַלָּבָן (Kise ha-Gadol ha-Lavan) arba כִּסֵּא הַדִּין הַגָּדוֹל (Didysis Teismo Sostas).
- Sirų Pešitoje: kursya raba ḥewara.
- Viduramžių lotyniškame himne „Dies irae“: sedes in throno magno („sėdi didžiajame soste“).
Balta spalva visada reiškia absoliutų tyrumą ir teisingumą – nėra nė mažiausios dėmelės.
Tekste tiesiog „Jį, sėdintį ant jo“. Apreiškimo knygoje „Sėdintysis ant sosto“ dažnai sutapatinamas su Avinėliu – pačiu Kristumi (plg. Apr 5,13; 6,16; 7,10). Todėl daug teologų sako: Didysis Baltasis Sostas yra Kristaus, kaip galutinio Teisėjo, sostas. Jėzus pats sakė: „Tėvas visą teismą pavedė Sūnui“ (Jn 5,22). Kita dalis komentatorių mato Tėvą ir Sūnų kartu – viena dieviškoji valia.
Po tūkstantmečio karalystės ir po paskutinio Šėtono maišto (Apr 20,7–10). Senasis dangus ir senoji žemė tiesiog „pabėga nuo Jo veido“ – išnyksta. Prasideda visiškai nauja kūrinija (Apr 21,1). Taigi teismas vyksta ne mūsų laike ir erdvėje, o už jų ribų.
„Mirusieji, dideli ir maži“ – visi, kurie nepriklauso pirmajam prisikėlimui (tikintiesiems). Čia stoja:
- visi per amžius mirę netikėjusieji,
- tie, kurie gyveno per tūkstantmetį ir vis tiek pasirinko Šėtoną,
- net pati mirtis ir Hadis (požemio pasaulis) personifikuojami ir išmetami į ugnies ežerą (20,14).
Knygos, kurios bus atverstos
- Gyvenimo knyga – jau minima Senajame Testamente (Iš 32,32–33; Ps 69,29; Dan 12,1). Joje įrašyti visi, kurie priklauso Avinėliui.
- Darbų knygos – viskas, ką žmogus galvojo, sakė ir darė. Biblija nuolat sako, kad Dievas „rašo“ ir „atsimena“ (Mal 3,16; Ps 56,9).
Ugnies ežeras ir antroji mirtis
Apreiškimo knygoje ugnies ežeras (Apr 19,15; 20,10.14–15; 21,8) vadinamas „antrąja mirtimi“ (Apr 2,11; 20,6.14; 21,8). Tai vienintelė vieta, kur Biblija aiškiai pasako, kas laukia neišgelbėtųjų po teismo prie Didžiojo Baltojo Sosto.
Čia didžiausias ginčas tarp krikščionių:
- Tradicinė nuostata (dauguma katalikų, ortodoksų ir dalis protestantų): ugnies ežeras reiškia amžiną sąmoningą kančią. Argumentas – velnias, žvėris ir netikrasis pranašas „bus kankinami dieną ir naktį per amžius amžius“ (20,10). Kadangi velnias nemirtingas, tai ir žmonės ten kentės amžinai.
- Sąlyginio nemirtingumo / anihiliacionizmas (adventistai, Rethinking Hell, John Stott ir kt.): ugnies ežeras = antroji mirtis, t. y. galutinis ir visiškas sunaikinimas.
Kodėl taip galvojama?
- Tas pats ežeras praryja ir pačią mirtį bei Hadą (20,14) – jie juk negali būti amžinai kankinami, vadinasi, ežeras reiškia sunaikinimą.
- „Antroji mirtis“ keturis kartus pavadinta mirtimi, o ne amžinu gyvenimu skausme.
- Biblijoje ugnis visada reiškia visišką sudeginimą iki pelenų (Mal 4,1–3: „nedorėliai bus kaip pelenai po jūsų kojomis“; Mt 3,12; 2 Pt 3,10–13).
- „Per amžius amžius“ gali reikšti ne begalinį laiką, o galutinį, neatšaukiamą rezultatą – kaip Sodoma ir Gomora „kenčia amžiną ugnies bausmę“ (Jud 7), bet jos jau seniai sudegė ir nebekencia.
Vieni mato amžiną kankinimo kamerą, kiti – Dievo „šiukšlių deginimo krosnį“, kur blogis galutinai išnyksta. Abi pusės remiasi ta pačia Biblija, tik skirtingai supranta, kas yra „mirtis“ ir ką reiškia „ugnis“.
Kodėl pastarieji taip galvoja?
- Tas pats ežeras praryja ir mirtį, ir Hadą – jie juk negali būti amžinai kankinami.
- „Antroji mirtis“ minima keturis kartus (Apr 2,11; 20,6.14; 21,8) – visada kaip galutinė pabaiga.
- Ugnis Biblijoje visada sudegina iki galo (Mal 4,1; Mt 3,12; 2 Pt 3,10–13).
Iš kur kilo šis vaizdinys?
- Danieliaus 7,9–10: „Senųjų Dienų atsisėdo… Jo sostas – ugnies liepsnos… teismo knygos atvertos.“
- 1 Enocho knyga (I a. pr. Kr.): aiškiai aprašytas „Didysis Baltasis Sostas“.
- 4 Ezros 7 skyrius: teismas prieš sostą ir ugnies upės.
Kaip tai atrodo mene ir liturgijoje
Viduramžiais visos bažnyčios fasaduose ir altoriuose – Kristus Teisėjas ant Didžiojo Baltojo Sosto, kairėje pragaras, dešinėje dangus. Giesmė „Dies irae“ („Pykties diena“), kuri šimtmečiais giedota gedulinėse mišiose, prasideda žodžiais apie „didįjį sostą“ ir „teismo trimitą“. Net šiandien katalikų Visų Šventųjų ir Vėlinių liturgijoje skamba tas pats vaizdinys.
Kodėl tai svarbu
- Nėra „trečio šanso“ po mirties – viskas baigiasi čia.
- Dievo teisingumas absoliutus – niekas neišsisuks.
- Dievo gailestingumas taip pat absoliutus – tikintieji jau anksčiau prikelti ir karaliavę su Kristumi; jie prie šio sosto stoja ne kaip kaltinamieji.
- Blogis nebus amžinas – jis bus visiškai sunaikintas.