Anihiliacionizmas (angl. annihilationism, dar vadinamas conditional immortality – „sąlyginiu nemirtingumu“) – tai mokymas, kad nemirtingumą turi tik išgelbėti žmonės.
Žodis kilęs iš lotynų kalbos: ad nihil – „iki nieko“, „iki visiško nebūties“. Annihilare reiškia ne tiesiog „užmušti“, o „paversti niekais“, ištrinti iš egzistencijos taip, kad neliktų jokio pėdsako. Anglišką formą annihilationism XIX a. pradėjo naudoti anglosaksų teologai, norėdami tiksliai įvardyti poziciją, kuri priešinosi plačiai paplitusiai idėjai apie prigimtinį sielos nemirtingumą.
Pagal šį mokymą neišgelbėti po galutinio teismo nebus amžinai kankinami sąmoningoje ugnyje, bet galutinai žus – bus sunaikinti kūnu ir siela. Pragaras čia nėra begalinio skausmo kamera, o galutinis blogio panaikinimas, tarsi viskas būtų ištrinta iš realybės.
Anihiliacionizmo idėjos nėra naujos. Jas galima rasti II–IV a. kai kuriuose krikščionių raštuose:
- Arnobijus (mirė ~330 m.) aiškiai teigė, kad nedorėlių sielos galiausiai išnyks.
- Kai kurie Sirijos Bažnyčios tėvai (pvz., Afraatas) kalbėjo apie „antrąją mirtį“ kaip visišką sunaikinimą.
- Viduramžiais idėja beveik išnyko, nes dominavo Augustino ir Tomo Akviniečio mokymas apie amžiną sąmoningą bausmę.
- XIX a. anihiliacionizmas atgimsta anglosaksiškame pasaulyje: jį gynė žymūs adventistai (dauguma septintosios dienos adventistų ir dabar laikosi šios pozicijos), kai kurie baptistai (pvz., John Stott vėlyvoje karjeroje viešai pareiškė, kad anihiliacionizmas geriau atitinka Bibliją negu tradicinė doktrina), metodistai ir net anglikonai.
Šiandien ryškiausi šiuolaikiniai gynėjai:
- Chris Date ir „Rethinking Hell“ judėjimas
- Edward Fudge (knyga ir filmas „The Fire That Consumes“)
- John Stott (slapčia palaikė, bet viešai išdrįso tik 1988 m.)
- N. T. Wright (netiesiogiai linksta prie „sąlyginio nemirtingumo“)
Pagrindiniai Biblijos argumentai, kuriais remiasi anihiliacionistai
- Nemirtingumas – dovana, o ne prigimtinė žmogaus savybė
„Amžinąjį gyvenimą“ turi tik tie, kurie priima Kristų (Jn 3,16; Rom 6,23; 1 Jn 5,11–12). Nedorėliams jis neduodamas. - Daugybė tekstų kalba apie sunaikinimą ir žuvimą
- „Jie žus kaip šiaudai, sudegs kaip ražiena“ (Mal 4,1)
- „Antra mirtis“ (Apr 20,14; 21,8)
- „Amžinas sunaikinimas nuo Viešpaties veido“ (2 Tes 1,9)
- Jėzaus žodžiai: „Bijokite To, kuris gali ir sielą, ir kūną pražudyti pragare“ (Mt 10,28)
- „Jų kirminas nemirs ir ugnis neužges“ (Iz 66,24; Mk 9,48) – anot anihiliacionistų, kalba apie lavonus Gehenos slėnyje: ugnis neužgęsta tol, kol viskas sudega, o kirminai maitinasi, kol nelieka ko ėsti.
- „Amžinas“ (aionios) nebūtinai reiškia „begalinis laike“
Graikų kalboje aionios dažnai reiškia „priklausantis ateinančiam amžiui“ arba „galutinis, neatšaukiamas“. Todėl „amžina bausmė“ (Mt 25,46) gali reikšti neatšaukiamą sunaikinimą, o ne amžiną procesą. - Dievo teisingumas ir meilė
Amžinos sąmoningos kančios už 70–80 nuodėmingo gyvenimo metų daug kam atrodo nesuderinamos su Dievo charakteriu. Sunaikinimas yra griežta, bet proporcinga bausmė.
Tradicinis kontrargumentas (amžinos kančios šalininkai)
- Lk 16,19–31 (turtuolis pragare jaučiasi blogai – dar prieš galutinį teismą)
- Apr 14,10–11: „jie kankinami dūmuose per amžius amžius“
- Apr 20,10: velnias, žvėris ir netikrasis pranašas „kankinami dieną ir naktį per amžius amžius“
- Platoninė sielos nemirtingumo įtaka ankstyvajai Bažnyčiai (daugelis Bažnyčios tėvų buvo paveikti graikų filosofijos)
Anihiliacionistai atsako, kad Luko 16 yra parabole (ne doktrininis tekstas), o Apreiškimo knyga naudoja labai simbolinę kalbą – „ežeras ugnies“ galiausiai sunaikina net mirtį ir Hadą (Apr 20,14).
Kodėl tema vėl karšta
- Jaunesni evangelikai vis labiau jautrūs teodicėjos klausimui: kaip suderinti amžiną pragarą su mylinčiu Dievu?
- Socialiniai tinklai ir podcast’ai („The Bible Project“, „Rethinking Hell“, „Unbelievable?“) padarė diskusiją prieinamą.
- Kai kurios didelės bažnyčios (pvz., dalis adventistų, kai kurie neo-reformatų tinklai) viešai peržiūri poziciją.
- Net katalikų teologai (pvz., kun. François Varillon ar kai kurie popiežiaus Pranciškaus komentarai) kalbėjo atsargiai apie galimybę, kad pragaras gali būti tuščias arba savęs sunaikinimas.
Anihiliacionizmas nėra „nauja erezija“, kaip kartais baiminasi konservatoriai, bet rimtas bandymas grįžti prie biblinės kalbos apie mirtį ir sunaikinimą, vengiant helenistinių priedų apie prigimtinį sielos nemirtingumą. Ar jis teisingas – galutinai spręsti sunku, nes Šventajame Rašte yra tekstų, kuriuos galima skaityti abiem kryptim. Tačiau akivaizdu viena: tema verčia iš naujo permąstyti, kas yra Dievo teisingumas, kas yra žmogaus orumas ir ką iš tikrųjų reiškia „amžinasis gyvenimas“ tiems, kurie jį gauna – ir ko netenka tie, kurie jo atsisako.